Plačiai įsitikinęs akademiniais tyrimais yra tas, kad stiprios darbo užmokesčio derybų koordinavimas yra būtinas siekiant ekonominės sėkmės euro zonoje. Vytautas Kuokštis ir Simonas Algirdas Spurga Parodykite, kad šis argumentas nebėra, jei atsižvelgiama į naujų valstybių narių ekonominius rezultatus.
Įtakingas akademinių tyrimų rinkinys teigia, kad euro zonos skatina eksporto ekonomiką šiaurės vakarų Europoje, palyginti su Pietų Europos ekonomikomis, kurios pirmiausia priklauso nuo vidaus paklausos. Kaip aprašė Alisonas Johnstonas ir Aidanas Reganas, „Europos integracijos nugalėtojai yra tos tautos valstybės“, kurios labiausiai primena idealaus tipo „visų pirma pastatytą Vokietijos ekonomikos įvaizdį“.
Svarbus to elementas yra organizacijų, tokių kaip profesinės sąjungos (dažnai vadinamos „korporatinėmis institucijomis“), darbo užmokesčio derybų vaidmuo. Kai šios institucijos yra stiprios ir veiksmingai dirba kartu, paprastai yra aukštas darbo užmokesčio koordinavimo lygis visoje ekonomikoje. Manoma, kad šalys, kurioms stipresnis darbo užmokesčio koordinavimas, yra geriau pasirengusios eksporto augimui, todėl ekonominė sėkmė euro zonoje.
Tačiau šioje perspektyvoje yra keletas pastebimų aklųjų taškų. Pirma, argumentas daugiausia dėmesio skyrė darbo užmokesčio koordinavimo įtakai išoriniam konkurencingumui, nepaisydamas svarbiausio ilgalaikės ekonominės sėkmės rodiklio-tikrojo BVP vienam gyventojui augimo.
Antra, akademinė literatūra beveik apima Šiaurės ir Pietų Europos sąveiką, kurioje atsiveria vaizdas į „naujesnių“ valstybių narių patirtį. Naujame dokumente mes dar kartą dar kartą peržiūrime įprastą išmintį ir parodome, kad tariami korporatyvių institucijų ir ekonomikos augimo santykiai nebėra, kai atsižvelgiama į naujos euro zonos valstybės narės.
Darbo užmokesčio derybų koordinavimas ir tarptautinis konkurencingumas
Derybos dėl darbo užmokesčio derybų yra susijusios su tuo, kiek deramų darbo užmokestis ir kitos užimtumo sąlygos yra organizuojamas arba suderintas skirtinguose ekonomikos, sektorių ar regionų lygmenyse. Platus darbo užmokesčio atsiskaitymų koordinavimas gali padėti pasiekti įvairių nacionalinių ekonominių tikslų. Įrodyta, kad tai daro įtaką nedarbui ir infliacijai, darbo užmokesčio nelygybei ir visuotiniam disbalansui. Tačiau diskusijos apie euro zoną paprastai pabrėžia kritinį darbo užmokesčio derybų koordinavimo vaidmenį užtikrinant tarptautinį konkurencingumą.
Daugybė mokslininkų apibūdina, kaip vykdant pasaulinę finansų krizę, euro zonos ekonomika Šiaurės Europoje panaudojo savo korporatyvines darbo užmokesčio nustatymo institucijas, kad skatintų į eksportą orientuotą augimo režimą. Koordinuotos darbo užmokesčio derybos palengvino visos ekonomikos darbo užmokesčio suvaržymą, kuris suvaržė darbo sąnaudų augimą ir užtikrino kainų konkurencingumą. Taigi korporatistas „šiaurė“ sukėlė nuolatinį prekybos perteklių, kurie atspindėjo „pietų“ deficitą. Kadangi narystė eurais neleidžia nominaliam valiutos kurso nuvertėjimui, šis netolygiai paskirstytas galimybes užtikrinti darbo užmokesčio apribojimą pakenkė mažiau suderintų valstybių narių eksporto konkurencingumui ir padėjo pagrindą suverenioms skolų krizei.
Po krizės metų euro zonoje buvo įvesta nauja makroekonominio valdymo sistema, kurios pagrindinė yra stabilumo ir augimo paktas. Tai buvo vertinama kaip tolesni (ar net impozantiškų) eksporto augimo strategijoms, tuo pačiu suvaržant vidaus paklausos paremtus modelius, o visa euro zona sudaro didelę prekybos perteklių. Pagal šią aplinką šalys, turinčios stipresnį darbo užmokesčio koordinavimą, yra geriau pasirengusios organizuoti aplink eksporto sektorių, užtikrinti darbo užmokesčio suvaržymą ir laikytis euro zonos taisyklių knygelės.
Kupros formos paaiškinimas
Kas nutiks, jei apsvarstysime šalis, kurios neseniai prisijungė prie euro zonos – būtent Slovėnija, Kipras, Malta, Slovakija, Estija, Latvija ir Lietuva? Žvelgiant tik į pirminius euro zonos narius (plius Graikiją), iš tikrųjų rodo, kad didesnis koordinacija koreliuoja su stipresniu ilgalaikiu augimu. Bet kai mes įtraukiame šias naujesnes valstybes nares, santykis tarp darbo užmokesčio koordinavimo ir augimo atrodo kupros formos, o ne linijiniai, kaip parodyta 1 paveiksle.
1 paveikslas: Darbo užmokesčio koordinavimas ir tikrasis BVP vienam gyventojui augimas euro zonoje
Pastaba: paveiksle parodytas ryšys tarp vidutinio darbo užmokesčio koordinavimo lygio šalyje ir vidutinio realaus BVP vienam gyventojui augimo. Norėdami gauti daugiau informacijos, skaitykite kartu su autorių darbo dokumentas.
Savo dokumente mes atliekame išsamius ekonometrinius testus, pateikdami papildomų įrodymų, kad tarpinis koordinacijos lygis yra susijęs su žymiai mažesniu realaus BVP vienam gyventojui augimo greičiu euro zonoje, sumažinta maždaug 1,3–1,8 procentinio punkto. Tai pateikia tvirtus įrodymus, kad turėtų būti persvarstytos prielaidos apie darbo užmokesčio koordinavimą ir ekonominę sėkmę euro zonoje.
Paaiškindamas kuprą
Aukščiau aprašyti rezultatai atitinka klasikinį „Lars Calmfors“ ir Johno Driffill’o darbą. Tarpiniame darbo užmokesčio koordinavimo lygmenyje yra pakankamai kolektyvinių derybų, kad būtų galima sukurti atlyginimų nelankstumą, tačiau nepakanka, kad internalizuotų platesnes ekonomines darbo užmokesčio atsiskaitymų padarinius. Atvirkščiai, labai mažas koordinavimas paprastai palaiko darbo užmokestį, suderintą su įmonės lygio produktyvumu, dėka rinkos disciplinos, tuo tarpu labai didelis koordinavimas leidžia suvaržyti darbo užmokestį. Abiem atvejais darbo užmokesčio dinamika atitinka išorinio konkurencingumo palaikymą.
Mūsų tyrime tokios šalys kaip Lietuva, Latvija, Estija ir Malta, kurios turi palyginti žemą koordinacijos lygį, parodė aukščiausią vidutinį augimo tempą. Tuo tarpu Slovėnija ir Kipras, kurių koordinacijos lygis buvo vidutinio lygio, augo lėčiau. Ši išvada rodo, kad vien tik korporatinėms institucijoms pasikliauti kaip visiems tinkamą paaiškinimą dėl euro zonos sėkmės, atsiveria vaizdas į realybę žemesnio koordinavimo šalyse, kurios veikia taip pat gerai ar geriau nei jų labai koordinuoti kolegos.
Šios įžvalgos rodo, kad euro zona gali pritaikyti kelių tipų kapitalistinius modelius ir kad stiprus darbo užmokesčio koordinavimas nėra vienintelis kelias į sėkmę. Pavyzdžiui, mūsų išvados rodo, kad jei Lenkija-šiuo metu žemo koordinavimo šalis-imtųsi euro, jos augimo perspektyvos nebūtinai būtų pakenkta. Labiau niuansuotas žvilgsnis į darbo užmokesčio derybines įstaigas rodo, kad tiek aukštų, tiek žemų koordinavimo sistemos gali klestėti, o viduryje sugauti, gali būti atskiras.
Šį darbą rėmė Lietuvos tyrimų taryba pagal dotacijos numerį P-MIP-22-312.
Pastaba: Šis straipsnis pateikia autorių nuomonę, o ne Europos – Europos politikos ir politikos ar Londono ekonomikos mokyklos poziciją. Teminio vaizdo kreditas: Europos Sąjunga
