Pekinas bando išsiaiškinti savo poziciją po JAV išpuolio prieš Iraną ir dėl to, kad jis yra menkas, nutrauktas tarp Izraelio ir Irano. Ilgesnis konfliktas neišvengiamai išsiveržs į priekį ir netgi gali trukti didžiausias valstybes už JAV ribų. Taigi, kaip konfliktas daro įtaką Kinijos interesams? Ar Pekinas labiau norėtų, kad jis galėtų dar labiau padidėti, ar, kaip rodo oficialūs pareiškimai, ar ji tikrai nori, kad įtampa atvėstų ir nutrauktų ugnį?
Atsakant į tai reikia dviejų krypčių analizės, kurioje atsižvelgiama tiek į Kinijos Vidurinių Rytų strategiją, tiek platesnę strateginę konkurenciją su JAV.
Pekinas bando išsiaiškinti savo poziciją po JAV išpuolio prieš Iraną ir dėl to, kad jis yra menkas, nutrauktas tarp Izraelio ir Irano. Ilgesnis konfliktas neišvengiamai išsiveržs į priekį ir netgi gali trukti didžiausias valstybes už JAV ribų. Taigi, kaip konfliktas daro įtaką Kinijos interesams? Ar Pekinas labiau norėtų, kad jis galėtų dar labiau padidėti, ar, kaip rodo oficialūs pareiškimai, ar ji tikrai nori, kad įtampa atvėstų ir nutrauktų ugnį?
Atsakant į tai reikia dviejų krypčių analizės, kurioje atsižvelgiama tiek į Kinijos Vidurinių Rytų strategiją, tiek platesnę strateginę konkurenciją su JAV.
Iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad Izraelio ir Irano konfliktas, atrodo, turi mažai ką bendro su Kinija. Tačiau ji gali sutrikdyti Kinijos diržo ir kelio iniciatyvą (BRI), paveikti jos energetinį saugumą ir netgi paveikti JAV ir Kinijos konkurenciją-tai reiškia, kad Kinija turi realių rezultatų.
Kinijos Viduriniųjų Rytų strategija daugiausia dėmesio skiria energetinio saugumo užtikrinimui, nes Kinija smarkiai importuoja iš Persijos įlankos valstijų ir Irano. Antrasis ateina jos ekonominiai interesai regione, būtent BRI projektų įgyvendinimą, ir galiausiai politinį bendradarbiavimą su arabų šalimis ir Iranu. Šis bendradarbiavimas galiausiai tarnauja pirmiesiems dviem tikslams. Jei Kinija nebuvo taip labai pasikliaudama Viduriniųjų Rytų nafta ir neturėjo reikėjo iškrauti savo pramonės pajėgumų į regioną, ji turėtų daug mažiau motyvacijos palaikyti glaudžius ryšius su Vidurinių Rytų valstijomis ar tarpininkauti tarp Irano ir Saudo Arabijos.
Nors po karo Ukrainoje Kinija padidino Rusijos žaliavos pirkimus, didžioji jos naftos atsargų dalis vis dar yra iš Vidurinių Rytų. Jei paliaubos nutrūks ir konfliktas išsiplečia, neišvengiamai turės įtakos Kinijos Bri Brie projektai Viduriniuose Rytuose.
Per pastarąjį dešimtmetį BRI padarė didelę pažangą Viduriniuose Rytuose, aplenkdama daugumą kitų regionų. Karo sukeltas sulėtėjimas ar net priverstinis bendradarbiavimo sustabdymas tiesiogiai pakenktų Kinijos eksportui ir jos bendrai ekonomikai. Jei Iranas kada nors laikytųsi grėsmės blokuoti Hormuzo sąsiaurį, atsirandanti ekonominė suirutė padarys didelę įtaką Kinijos naftos importui ir ekonomikos atsigavimui.
Tačiau šis scenarijus gali būti ne blogiausias Pekino rezultatas. Kinija labiausiai bijo Irano teokratinio režimo nuokrypio, vykdant bendrą JAV Izraelio karinį spaudimą. Izraelio ministras pirmininkas Benjaminas Netanyahu viešai paragino Irano žmones kilti prieš savo vyriausybę po JAV streikų Irano branduolinėse įstaigose. JAV prezidentas Donaldas Trumpas taip pat užsiminė apie režimo pokyčius. Jei taip atsitiktų, Kinijos dešimtmečius trunkančios investicijos ir įsitraukimas į Iraną gali būti sunaikintos, ir tai patvirtintų paties Pekino ilgalaikes baimes dėl JAV įkvėpto maišto.
Dabartinis Pekino suderinimas su Iranu taip pat susvetimėjo su Izraeliu. Naujoji Irano vyriausybė, kurią palaiko JAV ir Izraelis, greičiausiai, bent jau iš pradžių, būtų esanti Kinija, kuri būtų didelis smūgis Kinijos padėčiai ne tik Irane, bet ir Viduriniuose Rytuose.
Taigi Kinijos Viduriniųjų Rytų strategijos požiūriu Pekinas nenori, kad šis karas padidėtų, ypač ne į visišką regioninį konfliktą. Kinijos raginimai nutraukti ugnį ir regioninį stabilumą, o jos smerkimas JAV streikams Irane nėra vien tik moralinė aukšta vieta; Jie atspindi tikrą susirūpinimą.
Vis dėlto Izraelio ir Irano konfliktas taip pat susiduria su platesne JAV ir Kinijos varžybomis. Ir kai kuriais atvejais tai gali Trumpuoti Kinijos regioninę strategiją. Jei pablogėjęs konfliktas yra naudingas Pekino pastangoms kovoti su JAV įtaka, net ir trumpalaikio ekonominio skausmo kaina, tada Pekinas iš tikrųjų gali būti linkęs toleruoti ar net palaikyti ribotą eskalaciją, panašiai kaip ir JAV. Tokie mokslininkai kaip Johnas Mearsheimeris teigė, kad Izraelio oro smūgiai Irano branduolinėse vietose ir JAV intervencija, palaikanti Izraelį, be galo naudinga Kinijai Amerikos sąskaita.
Neseniai paskelbtame interviu Mearsheimeris kritikavo tiek Izraelį, tiek D.Trumpo administraciją už krizės skatinimą. Jis teigė, kad Jungtinės Valstijos susiduria su didesne strategine Kinijos grėsme ir turėtų sutelkti savo išteklius Rytų Azijoje, o ne iššvaistyti juos Persijos įlankoje.
Vašingtonas planavo perkelti jūrų ir oro turtą iš Persijos įlankos į Rytų Aziją, tačiau Izraelio eskalavimas išsiuntė a Nimitz-Klasės vežėjas ir bombonešiai grįžo į Persijos įlanką. Platesnis regioninis karas priverstų JAV ištraukti dar daugiau karinio turto iš Rytų Azijos, išeikvojant šaudmenų atsargas ir pakenkdama jo atgrasymo pozą prieš Kiniją. Mearsheimerio nuomone, pokyčiai Viduriniuose Rytuose akivaizdžiai nėra Amerikos interesai.
Žvelgiant iš JAV perspektyvos, ši logika yra pagrįsta. Jei eskalacija ištraukia konfliktą, tai galėtų užmaskuoti JAV pajėgas ir sumažinti jų buvimą Rytų Azijoje. Tai susilpnins JAV galimybes išlaikyti ilgalaikę konkurenciją su Kinija.
Tačiau tai, kas kenkia JAV, automatiškai nėra naudinga Kinijai. Kad Mearsheimerio logika turi būti, eskalacija turi sustabdyti režimo pokyčius Irane ir išsaugoti Irano galimybes išlaikyti užsitęsusią karinę kovą. Jei Irano režimas krinta, neaišku, ar naujoji vyriausybė išliks didžiuliu JAV priešininku. Jei režimas išgyvens, ne mažiau abejotina, ar Trumpas įsipareigos ilgalaikius karinius išteklius tęsti konfrontaciją.
Žvelgiant iš Pekino perspektyvos, jei tolesnis Irano Izraelio konfliktas yra „antrasis Afganistanas“, kuris atitraukia JAV, Iranas turi išlaikyti savo karinį atsparumą. Tam gali prireikti karinės pagalbos – tiesiogiai arba per trečiąsias šalis, tokias kaip Pakistanas – arba parama Irano vidaus gynybos pramonei. Nors akivaizdus Pekino karinė parama yra mažai tikėtina, tyli pagalba sustiprina Irano savarankiškumą yra tikėtina.
Trumpai tariant, norėdamas palengvinti JAV strateginį spaudimą Rytų Azijoje, Pekinas iš tikrųjų gali būti naudingas Izraelio ir Irano konfliktui eskalavimui iki riboto laipsnio. Bet tik tol, kol Iranas nenutraukia Hormuzo sąsiaurio ar viduje žlugs. Jei prasideda eskalacija, sunku nuspėti, kur jis sustos. Pekino pozicija iš esmės yra konfliktuojanti, o jos raginimas nutraukti ugnį bent šiek tiek nuoširdžiai.
Iki šiol Pekinas padarė šią poziciją dėl karo. Neseniai vykusiame Kinijos ir Vidurio Azijos viršūnių susitikime Astanoje, Kazachstane, Kinijos prezidentas Xi Jinpingas iškėlė šį klausimą su Uzbeko prezidentu Shavkat Mirziyoyev, kritikuodamas Izraelio karinius veiksmus dėl padidėjusių regioninių įtampų.
Xi taip pat aptarė konfliktą su Rusijos prezidentu Vladimiru Putinu, ragindamas abi puses, ypač Izraelį, norėdamas atsisakyti ir grįžti į diplomatinius kanalus. Kinijos užsienio reikalų ministras Wang Yi kalbėjosi tiek su savo iraniečių, tiek su Izraelio kolegomis, taip pat su kitais Viduriniųjų Rytų užsienio reikalų ministrais, smarkiai kritikuodami Izraelį ir sakydamas Izraelio užsienio reikalų ministrą Gideoną Saar, kad Izraelio išpuolis prieš Iraną pažeidė tarptautinę teisę. Pekinas taip pat stipriai pasmerkė JAV oro atakus Irano branduolinėse vietose.
Pekino pranešimai buvo vienareikšmiai: ji diplomatiškai yra Iranas, smerkia Izraelį ir JAV ir reikalauja suvaržyti, kad būtų išvengta platesnio regioninio nestabilumo. Vis dėlto tuo pat metu siekiama užkirsti kelią visiškam karui ir skatinti grįžti į diplomatiją.
Nors kai kurie Kinijoje gali slapta norėti eskalavimo, Pekino nuoseklus taikos akcentavimas – ypač atsižvelgiant į galimą žalą Bri ir Kinijos naftos saugumui – tai, kad bent jau kol kas Pekinas nenori matyti, kad konfliktas sukosi nekontroliuojamas.