Rytų Europos politikos studijų centro direktorius ir Rygos Stradinio universiteto dėstytojas Māris Cepurītis, kalbėdamas su naujienų agentūra LETA, Rusija suaktyvins hibridinę veiklą ir darys įtaką veiklai Europoje ir 2026 m.
Jis pažymėjo, kad 2026 metais Rusijos diktatoriaus Vladimiro Putino režimas nesusidurs su tiesioginėmis grėsmėmis savo stabilumui ir atsparumui, o sankcijų sukeltas ekonominis ir socialinis spaudimas didės, labiausiai paveiks Rusijos visuomenę ir privatų sektorių.
Cepurītis atkreipė dėmesį, kad Rusijos režimas gerokai atsiribojo nuo visuomenės ir toliau išlaikys savo atsparumą per aukšto lygio represijas, įskaitant suintensyvėjusią cenzūrą ir susidorojimą su kitaip mąstančiais. Tuo pat metu Rusija sieks užkirsti kelią bet kokiai ryškiai prieš režimą nukreiptai opozicinei veiklai tiek šalies viduje, tiek užsienyje.
Apibūdindamas Rusijos užsienio politikos tikslus, Cepurītis teigė, kad pagrindinis Maskvos tikslas yra panaudoti vadinamąjį taikos derybų procesą žaidžiant su JAV, siekiant atkurti santykius iki 2014 ir 2022 metų buvusios būklės arba atkurti juos naujame lygmenyje per bendrus ekonominius projektus, įskaitant energetikos sektorių. Tuo pat metu Rusija bandys užtikrinti kai kuriuos 2021 metų pabaigoje iškeltus reikalavimus, ypač dėl Ukrainos, apribodama jos suverenitetą, įskaitant galimybę prisijungti prie NATO ir kurti kitus saugumo aljansus.
Ekspertas pažymėjo, kad Rusija taip pat sieks paveikti saugumo aplinką kaimyniniuose regionuose, sudarydama sąlygas, mažinančias kaimyninių šalių galimybes apsiginti tiek nuo tradicinių karinių grėsmių, tiek nuo hibridinių grėsmių, taip išsaugodama galimybes kištis į šių šalių vidaus ir užsienio politikos pasirinkimus.
Vertindamas 2026 metais keliose Europos šalyse numatomus rinkimus, Cepurītis teigė, kad Rusijos pasirengimas daryti įtaką rinkimų procesams išliks.
Jis pažymėjo, kad Rusija sieks panaudoti ir anksčiau naudotas priemones, ir naujas. Be dezinformacijos ir įtakos veiklos, Rusija, anot eksperto, tęs labiau matomus, kinetinio pobūdžio veiksmus, įskaitant galimus sabotažo bandymus, nenustatytų bepiločių orlaivių skrydžius, karines demonstracijas Baltijos jūroje tiek iš oro, tiek iš karinio jūrų laivyno išteklių, taip išlaikydama spaudimą Europos šalims.
Cepurītis aiškino, kad tokiais veiksmais Rusija siekia sau palankesnės politikos, įskaitant strategines dilemas Europos šalims, kad jos daugiau dėmesio skirtų savo saugumui ir mažiau išteklių nukreiptų Ukrainai remti. Kartu šiais veiksmais išbandomas NATO ir jos valstybių narių atsakas ir daromas spaudimas visuomenėms, kurdamas grėsmės jausmą ir skatindamas jas kreiptis į politinius sprendimus priimančius asmenis – būtent, jei jie negali jų apginti, galimas sprendimas yra bendradarbiavimas su Rusija.
Kalbėdamas apie galimą karinį konfliktą su NATO, Cepurītis pabrėžė, kad kol Rusija dalyvauja kare Ukrainoje, jos karinių pajėgumų neužtenka vienu metu konfrontuoti su NATO pajėgomis. Jis pažymėjo, kad Rusija yra valstybė, kuri siekia išnaudoti įvairias galimybes ir pažeidžiamumą, o tai didina konflikto tikimybę, taip pat ir hibridinių grėsmių pavidalu. Pasak eksperto, NATO generalinio sekretoriaus Marko Rutte teiginiai, kad Europa turi ruoštis „nuo mūsų senelių ir tėvų laikų“ nematytam plataus masto ginkluotam konfliktui, turėtų būti vertinami mobilizuojančiame kontekste, siekiant paskatinti NATO valstybes nares daugiau investuoti į gynybą, atsižvelgiant į JAV mažėjančio įsitraukimo į Europos saugumą tendenciją.
Cepurītis taip pat atkreipė dėmesį, kad nuo COVID-19 pandemijos informacijos srautai Rusijos ir V. Putino valdančiojo elito viduje tapo vis labiau ribojami, nes prie prezidento prisijungia vis siauresnis artimų bendraminčių ratas. Jis teigė, kad politiniame elite dominuoja asmenys, norintys palaikyti V. Putino trokštamą pasaulėžiūrą, dėl kurios anksčiau buvo padaryta klaidingų skaičiavimų, įskaitant 2022 metų invaziją į Ukrainą. Eksperto teigimu, įvairios agentūros ir institucijos stengiasi pristatyti savo veiksmus kaip veiksmingus, tarp jų ir hibridinę veiklą prieš Europos šalis, kurios gali sumažinti V. Putino motyvaciją stabdyti tokius veiksmus, o paskatinti jų intensyvėjimą.
Kalbėdamas apie Putino motyvus, Cepurītis teigė, kad juos formuoja keli asmeniniai sumetimai, tačiau pastaraisiais metais vyravo noras išlikti istorijoje kaip vienu iš Rusijos ar Sovietų Sąjungos lyderių, suteikusių šaliai ką nors reikšmingo. Ekspertas pridūrė, kad šiuo požiūriu galima vesti paraleles su Josifo Stalino režimo epocha, kai valdžia buvo grindžiama siauru lojalių asmenų ratu ir represijomis prieš kitaip mąstančius.
Taip pat skaitykite: BNN IN FOCUS | Latvija 2025 m.: kuo galime didžiuotis ir ko turėtume gėdytis
Sekite mus Facebook ir X!
