Europa yra kryžkelėje. Aukšto vandens tranzatlantinio saugumo bendradarbiavimo ženklas yra už mūsų, o D.Trumpo administracija daugumai Europos laiko paniekos, paniekos ar tiesioginio priešiškumo deriniu. Mažiausiai Europos vadovai nebegali priimti mums paramos ir apsaugos savaime suprantamu dalyku. Jie gali tikėtis geriausio, tačiau turi planuoti blogiausius. Tai reiškia, kad reikia nubrėžti nepriklausomo pasaulio politikos kursą.
Teisingai tariant, ši situacija nėra visiškai prezidento Donaldo Trumpo kaltė. Net jei jis niekada nebūtų išrinktas, esminis transatlantinių santykių iš naujo subalansavimas buvo jau seniai pavėluotas. Žvilgsnis į rutulį jums nurodo, kodėl: JAV nėra Europos galia, o nuolatinis JAV karinė įsipareigojimas yra istorinė ir geopolitinė anomalija. Brangią tokio tipo įsipareigojimą gali pateisinti tik aiški strateginė būtinybė, pavyzdžiui, noras užkirsti kelią bet kuriai vienai galiai dominuoti visame regione. Šis strateginis tikslas yra pagrindinė priežastis, dėl kurios JAV pateko į Pirmąjį pasaulinį karą ir Antrąjį pasaulinį karą, ir kodėl šaltojo karo metu jis išlaikė dideles jėgas Europoje.
Europa yra kryžkelėje. Aukšto vandens tranzatlantinio saugumo bendradarbiavimo ženklas yra už mūsų, o D.Trumpo administracija daugumai Europos laiko paniekos, paniekos ar tiesioginio priešiškumo deriniu. Mažiausiai Europos vadovai nebegali priimti mums paramos ir apsaugos savaime suprantamu dalyku. Jie gali tikėtis geriausio, tačiau turi planuoti blogiausius. Tai reiškia, kad reikia nubrėžti nepriklausomo pasaulio politikos kursą.
Teisingai tariant, ši situacija nėra visiškai prezidento Donaldo Trumpo kaltė. Net jei jis niekada nebūtų išrinktas, esminis transatlantinių santykių iš naujo subalansavimas buvo jau seniai pavėluotas. Žvilgsnis į rutulį jums nurodo, kodėl: JAV nėra Europos galia, o nuolatinis JAV karinė įsipareigojimas yra istorinė ir geopolitinė anomalija. Brangią tokio tipo įsipareigojimą gali pateisinti tik aiški strateginė būtinybė, pavyzdžiui, noras užkirsti kelią bet kuriai vienai galiai dominuoti visame regione. Šis strateginis tikslas yra pagrindinė priežastis, dėl kurios JAV pateko į Pirmąjį pasaulinį karą ir Antrąjį pasaulinį karą, ir kodėl šaltojo karo metu jis išlaikė dideles jėgas Europoje.
Tuomet ši politika turėjo gerą prasmę, tačiau šaltasis karas baigėsi daugiau nei 30 metų, o vienpolas momentas pasibaigė ir prieš kelerius metus. Kinija dabar yra pagrindinis Amerikos didelės galios konkurentas ir potencialus regioninis hegemonas, o JAV turi sutelkti savo ribinius išteklius ir energiją į Kinijos hegemonijos prevenciją Azijoje. Geros žinios yra tai, kad nė viena šalis nėra pakankamai galinga, kad šiandien dominuotų Europoje – net net Rusijoje – tai reiškia, kad JAV nebereikia prisiimti šios naštos. Europa daugiau nei tris kartus didesnė už Rusijos gyventojus, devynis kartus didesnius savo BVP, o NATO Europos nariai taip pat perduoda Rusiją gynybai, nors jie neišleidžia šių pinigų labai efektyviai. Jei didesnė latentinė galia būtų tinkamai sutelkta, Europa galėtų atgrasyti ar nugalėti tiesioginį Rusijos iššūkį be daugybės dėdės Samo pagalbos.
Idealiu atveju JAV turėtų bendradarbiauti su Europa, kad derėtųsi dėl naujo darbo pasidalijimo, kad šis perėjimas būtų kuo sklandesnis ir efektyvesnis. Artėjantis birželio mėn. NATO viršūnių susitikimas bus ideali proga paspartinti šį procesą, ypač jei JAV nusprendžia vaidinti konstruktyvų vaidmenį.
Deja, D.Trumpo administracija nemano, kad Europa yra vertingas ekonominis partneris ar naudingas strateginis sąjungininkas. Rizikuodamas pervertinimą, ji laiko Europą kaip dekadentiškų, padalintų ir mažėjančių valstybių, įsipareigojusių liberalioms vertybėms, kurias atmeta Trumpas ir Maga judėjimas, rinkinys. Trumpui labiau patinka autokratai, tokie kaip Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas ar Vengrijos ministras pirmininkas Viktoras Orbanas, nei su pagrindiniais Europos politikais, o administracija labiau simpatija kraštutinių dešiniųjų grupėms, tokioms kaip AFD Vokietijoje ar Marine Le Pen nacionaliniame mitinge Prancūzijoje. Trumpas palaikė „Brexit“, mano, kad Europos Sąjunga buvo suformuota siekdama „sukrėsti JAV“ ir norėtų susitvarkyti su atskiromis Europos šalimis, nei su visomis Europos pareigūnais. Jis atmeta normas ar taisykles, kurios gali trukdyti jo svajonėms aneksuoti Grenlandiją ar paversti Kanadą JAV dalimi. Įtraukdamas Europą į savo tarifų karą, jam apsunkina Europos sunkiau įgyvendinti gynybos išlaidų tikslus, kurių Trumpas tariamai nori.
Visa tai yra pakankamai nerimą kelianti iš Europos perspektyvos, tačiau Europos vadovai taip pat turi susitaikyti su įgimta D.Trumpo administracijos nekompetencija. Chaotiškas prekybos karas yra aiškiausias šios problemos pavyzdys, tačiau nepamirškime administracijos nekvalifikuotų paskyrimų, gėdingo signalo gate diskusijos, vykstančių išpuolių prieš mokslo įstaigą ir universitetus, derybas su Rusija ir Iranu bei pasikartojančiu nesutarimu, kylančiu iš Gynybos sekretoriaus tarnybos. Jei Europos lyderiai yra įpratę sekti Amerikos vadovą, nes, jų manymu, amerikiečiai žino, ką daro, laikas dar kartą mąstyti.
Taigi, ką jie turėtų daryti?
Europiečiai, be abejo, gali laisvai ignoruoti mano patarimus, tačiau jei būčiau jų pozicijoje, pradėčiau, pateikdamas pareigą dabartinėms bėdoms, esančioms tiesiai Vašingtone. Jie turėtų pabrėžti, kad jie nenori ginčytis su JAV ir mielai derėtųsi dėl naujų saugumo ir ekonominių susitarimų kooperatyvinėje dvasioje. Bet jei Vašingtonas reikalauja pasirinkti kovą, jie turėtų aiškiai pasakyti, kad jie yra pasirengę eiti į čiužinius, kad apsaugotų Europos interesus.
Antra, jei europiečiai turi kovoti su nedraugiška JAV administracija, jiems daug geriau kalbėti vienu balsu ir priešintis mums pastangoms juos padalyti. Europa turėtų įgyvendinti daugumą ekonominių reformų, rekomenduotų neseniai vykusioje „Draghi“ ataskaitoje, ir panaikinti veto, kuris leidžia disidentinėms valstybėms narėms blokuoti reikalingus veiksmus. Jei tai veda į priešingas valstybes, tokias kaip Vengrija, atsisakyti sąjungos, likusioms valstybėms gali būti geriau.
Trečia, Didžiosios galios politika grįžo, o Europai reikia daugiau sunkios galios. Tai yra ne toks klausimas dėl padidėjusio gynybos biudžeto (nors kai kurios Europos valstybės turi išleisti daugiau) ir daugiau klausimo, kaip efektyviai išleisti eurus ir sukurti tvarius mūšio lauko pajėgumus, kurie nepriklauso nuo daugelio iš mūsų pagalbos. Buvęs gynybos sekretoriaus Jameso Mattiso tikslas – „Keturiosios trisdešimtmečiai“ (30 batalionų, 30 oro eskadrilių, 30 laivų, prieinamų per 30 dienų) yra gera vieta pradėti, tačiau patikima Europos jėga, nepriklausanti nuo daugelio iš mūsų pagalbos, reikės daugiau nei tai. Ir kaip neseniai Barry Posenas perspėjo Užsienio reikalųEuropa turėtų vengti būti brangios taikos palaikymo vaidmens pokario Ukrainoje ir sutelkti dėmesį į tvirtų kombinuotų ginklų galimybių, kurios gali įsikišti visur, kur reikia, plėtrai.
Ketvirta, kadangi Amerikos branduolinis skėtis atrodo vis nepatikima, atėjo laikas europiečiams rimtai ir nuolatinėms diskusijoms apie branduolinių ginklų vaidmenį regioniniame saugume. Kaip europiečiai, žinoma, atsako į šį klausimą, tačiau jo nebegalima ignoruoti. Mano nuomone, patikimas Europos atgrasymas nereikalauja suderinti JAV ar Rusijos arsenalų, nes pagrindinis tikslas yra atgrasyti didelio masto išpuolį prieš pagrindinių Europos valstybių nepriklausomybę, ir viskas, ko reikia, yra išgyventi antrosios trasos galimybės. Geros žinios yra tai, kad Europos pareigūnai ir strateginiai ekspertai pradeda diskutuoti apie šias problemas, o tai yra gera.
Penkta, Europos valstybės turi priminti Vašingtone, kad jos turi galimybių ir kad jie dirbs su kitais, įskaitant Kiniją, jei JAV ir toliau bus priešiškos ar nepatikimos. Nors ES turi savo susirūpinimą dėl prekybos su Kinija, gali prireikti, jei Trumpas reikalauja padidinti tarifų sienas JAV. Dėl šios priežasties ES lyderiams yra gerai prasminga liepą lankytis Pekine, jei tik primins Vašingtone, kad jie nelaikytų jų savaime suprantamu dalyku.
Europos valstybės anksčiau buvo pasirengusios sekti JAV vadovą kritinėse pažangiųjų technologijų srityse, net kai tai darydamos, buvo padarytos didelės išlaidos. Nyderlandai pritaikė Bideno administraciją, draudant ASML (Nyderlandų įmonei) parduoti pažengusias litografijos mašinas, pavyzdžiui, Kinijai, ir nemažai ES šalių nusprendė uždrausti „Huawei 5G“ technologiją, nors ji buvo pigesnė ir geresnė už alternatyvas. Jei D.Trumpo administracija reikalauja žaisti „Hardball“ su Europa kitais klausimais, Europa turėtų būti daug mažiau imlesnė dėl tokio pobūdžio prašymų ateityje.
Galiausiai per ilgą laiką Europos šalys turėtų ištirti būdus, kaip sumažinti temperatūrą su Rusija. Tai nebus lengva, ypač jei Putinas vis dar valdo Rusiją, tačiau dabartinė gilaus tarpusavio įtarimų, konfrontacijos ir sutrikimų būklė Europos interesai nėra. Didėjant jų sunkiam galiai ir pagerėjus saugumui, Europos tautos turėtų likti atviros pasitikėjimo kūrimo priemonėms, skirtoms spręsti kiekvienos pusės teisėtus saugumo problemas. Ankstesnės iniciatyvos, tokios kaip Helsinkio procesas ir Europos saugumo bei bendradarbiavimo organizacija, primena, kad „Détente“ yra įmanoma net tarp konkurentų, o būsimi Europos lyderiai turėtų likti atvira šiai galimybei.
Tai yra ambicinga darbotvarkė ir susidurs su didelėmis politinėmis kliūtimis. Ankstesnės pastangos skatinti didesnę Europos strateginę autonomiją visada trūko, tačiau Europa šiandien susiduria su labai skirtinga situacija. Kaip išmoko JAV universitetai ir advokatų kontoros, bandydami nuraminti D.Trumpo administraciją, tik kviečia daugiau reikalavimų; Atsistojimas skatina kitus sekti pavyzdžiu ir kartais priverčia Baltuosius rūmus persvarstyti savo poziciją. Tikimasi, kad taip bus dabar. Bet kokiu atveju, jei Europa nori išsaugoti savo nepriklausomybę ir sumažinti savo pažeidžiamumą, ji turi mažai pasirinkimo, išskyrus pasiruošimą pasauliui, kuriame JAV nebėra patikimas partneris. Tikiuosi geriausio; Planuokite blogiausius.
