Zbyneko Burivalio nuotrauka svetainėje Unsplash
Kai JAV prezidentas Donaldas Trumpas spalio 31 d. paskelbė, kad Vengrijos ministras pirmininkas Viktoras Orbánas asmeniškai jo paprašė atleisti nuo naujų JAV sankcijų Rusijos naftai arba pereinamąjį laikotarpį, mažai kas Briuselyje nustebo. D. Trumpo atsisakymas, o po to Orbano pažadas ir toliau bandyti įtikinti Vašingtoną, dar kartą išryškino Vengrijos lyderio pasiryžimą beveik bet kokia kaina išlaikyti tvirtus savo šalies energetinius ryšius su Maskva.
Oficialiai Orbánas tai pateikia kaip energetinio saugumo ir ekonominio pragmatizmo klausimą. Iš tikrųjų tai sukasi apie pinigus, įtaką ir asmeninių interesų tinklą, susiejantį Vengrijos politinį elitą su Rusijos naftos pelnu. Orbanui ir jo artimiems bendražygiams pigios naftos srautas sovietmečio „Družba“ dujotiekiu tapo ne tik energetikos problema; tai pelninga įmonė.
Po to, kai ES, reaguodama į visapusišką Kremliaus invaziją į Ukrainą, Rusijos naftos kainai įvedė viršutinę ribą, Uralo naftos kaina smarkiai nukrito. Vengrijos naftos milžinė MOL toliau perdirbo šią pigią žaliavą savo naftos perdirbimo gamyklose Százhalombatta ir Bratislavoje, parduodant rafinuotus produktus visomis rinkos kainomis. Nors Budapeštas gavo naudos iš gautų mokesčių pajamų, didžiausias pelnas nukeliavo kitur – į tai, ką Vengrijos ir Rusijos viešai neatskleista informacija apibūdina kaip pilkas tiekimo sutartis, skirtas apeiti ES apribojimus.
Šių neskaidrių operacijų esmė – 2006 m. Belize registruota bendrovė „Normeston Trading“. Oficialiai jos savininkai yra Rusijos verslininkas Levas Tolkačiovas, kuris, kaip pranešama, susijęs su „Lukoil“ ir Vengrijos pilietis Imre Fazakas. Tačiau teigia, kad tikrieji naudos gavėjai yra György Nagy, per Madera investicijų fondą (valdantis 33,4 %), ir du artimiausi Orbáno verslo sąjungininkai: István Garancsi, galingas statybų magnatas, ir Sándor Csányi, turtingiausias Vengrijos žmogus ir OTP banko vadovas.
Iš Rusijos pusės Valerijus Subbotinas, buvęs „Lukoil“ viceprezidentas, palaikantis tvirtus ryšius su Kremliumi, 2016 m. įsigijo „Normeston“ akcijų paketą. Bendrovės biuras Maskvoje, įsikūręs verslo centre Klara Zetkin gatvėje, veikia tame pačiame pastate, kaip ir su OTP Bank bei Csányi sūnumi Attila susijusios įmonės. Pati OTP „Normeston“ sandoriams išdavė milijonų dolerių vertės mokėjimo garantijas. 2014 metais Normeston dukterinė įmonė Vengrijoje Norm Benzinkút Kft nupirko Lukoil mažmeninės prekybos tinklą Vengrijoje (75 stotys) ir Slovakijoje (19 stočių), taip sustiprindama įmonės, kaip pagrindinės žaidėjo, pozicijas Centrinės Europos naftos vartotojų rinkoje.
Normestono veikla buvo tyliai apsaugota nuo Vengrijos diplomatinės institucijos. Manoma, kad užsienio reikalų viceministras Levente Magyar, parlamentinis valstybės sekretorius, žinomas dėl lobizmo Vašingtone, kad Rusijos remiamas Pakso II branduolinis projektas 2019–2020 m. būtų atleistas nuo JAV sankcijų, vadovauja Budapešte naujam siekiui suteikti su nafta susijusias išimtis. Todėl spalio mėnesį paskelbtos sankcijos Lukoil Budapešte sukrėtė neapdorotą nervą – ne dėl techninių priežasčių, o dėl to, kad jos kelia tiesioginę grėsmę Orbano vidinio rato pelnui.
Tuo tarpu MOL vangiai vykdė naftos perdirbimo gamyklų modernizavimo projektus. Bendrovė neseniai atidėjo visą Vengrijos ir Slovakijos naftos perdirbimo gamyklų konversiją perdirbti ne Rusijos žaliavą iki 2026 m. pabaigos, visais metais vėliau nei planuota iš pradžių. Pačios MOL duomenimis, iš bendro 14,2 mln. tonų metinio pajėgumo „Slovnaft“ perdirbimo gamykla 2024 m. perdirbo tik 0,662 mln. tonų ne rusiškos naftos, o Dunojaus naftos perdirbimo gamykla – 0,478 mln. Didžioji dauguma žaliavų vis dar teka dujotiekiu „Družba“ iš Rusijos – pagal projektą, o ne iš būtinybės.
Pranešama, kad nuo 2011 m. „Normeston Trading“ į Vidurio Europą išgabeno daugiau nei 20 milijonų tonų Rusijos žalios naftos, kurios vertė viršija 10 mlrd. Pelnas, anot viešai neatskleistos informacijos, praturtino ir „Lukoil“ vadovus, ir Vengrijos politinio bei finansinio elito narius, įskaitant Nagy, Garancsi ir Csányi. Šie artimi santykiai paaiškina MOL dvejones diversifikuoti. Bendrovė naudojasi išskirtinai mažomis sąnaudomis, palyginti su kitais ES rafinavimo įrenginiais, sukuriant dirbtinį konkurencinį pranašumą. Atrodo, kad šis pranašumas netiesiogiai finansuoja Kremliaus karą prieš Ukrainą, niekam Budapešto galios sluoksniuose netrukdo.
Orbano naftos tinklas atskleidžia gilesnį Europos Sąjungos silpnumą: nesugebėjimą įgyvendinti kolektyvinių sankcijų, kai valstybė narė nusprendžia jas apeiti iš vidaus. Įteisindamas sankcijų apėjimą ir palaikydamas finansinius ryšius su Maskva, Budapeštas silpnina ne tik Europos vienybę, bet ir savo ilgalaikį pramonės pagrindą. Kai Orbanas galiausiai atsistatydins, Vengrijos perdirbimo sektorius, apsaugotas nuo konkurencijos ir priklausomas nuo Rusijos žaliavų, gali tapti struktūriškai nekonkurencingas. Ministro pirmininko sąjungininkų į kišenę įnešti milijardai galėjo finansuoti Dunojaus ir Slovnaft naftos perdirbimo gamyklų modernizavimą arba padėti sukurti alternatyvius tiekimo maršrutus. Vietoj to jie finansavo politinį ir ekonominį Budapešto ir Kremliaus aljansą.
Atrodo, kad Trumpas tai puikiai pripažino. Jo atsisakymas suteikti Orbanui išimtį nebuvo tik diplomatinis atkirtis – tai buvo schemos, skirtos ne apsaugoti Vengrijos energetinį saugumą, o ne praturtinti Orbano vidinį ratą, atmetimas.
The post Kodėl Orbánas laikosi Rusijos naftos appeared first on.
