Ilgą laiką tvyranti įtampa tarp Saudo Arabijos ir Jungtinių Arabų Emyratų praėjusią savaitę dramatiškai prasiveržė į viešumą. Neatidėliotina krizė prasidėjo praėjusį mėnesį, kai Emyratų remiamos pajėgos Jemene pajudėjo į sausumą iš savo tvirtovės Adene ir užėmė keletą Saudo Arabijos kontroliuojamų naftos turtingų rajonų su, regis, nedideliu pasipriešinimu. Gruodžio viduryje Saudo Arabija pradėjo nuožmią kontrataką, kuri išstūmė JAE ne tik iš užgrobtų vietovių, bet galbūt ir iš viso Jemeno.
Konfrontacija buvo daugiau nei vietinis muštynės. Saudo Arabijos ir Emyratų žiniasklaidos veikėjai pradėjo nuožmius propagandos karus. Emyratai apkaltino Saudo Arabiją už Musulmonų brolijos rėmimą ir priekabiavimą prie mažesnio kaimyno. Saudo Arabija apkaltino JAE kaip antiislamišką ir proizraelišką ir beatodairiškai remia atsiskyrusius visame regione. Ilgamečių sąjungininkų tarpusavio kaltinimų ir kaltinimų kalba priminė blogiausią tai, ką jie sakydavo apie Katarą per bendrą 2017–2021 m. blokadą.
Ilgą laiką tvyranti įtampa tarp Saudo Arabijos ir Jungtinių Arabų Emyratų praėjusią savaitę dramatiškai prasiveržė į viešumą. Neatidėliotina krizė prasidėjo praėjusį mėnesį, kai Emyratų remiamos pajėgos Jemene pajudėjo į sausumą iš savo tvirtovės Adene ir užėmė keletą Saudo Arabijos kontroliuojamų naftos turtingų rajonų su, regis, nedideliu pasipriešinimu. Gruodžio viduryje Saudo Arabija pradėjo nuožmią kontrataką, kuri išstūmė JAE ne tik iš užgrobtų vietovių, bet galbūt ir iš viso Jemeno.
Konfrontacija buvo daugiau nei vietinis muštynės. Saudo Arabijos ir Emyratų žiniasklaidos veikėjai pradėjo nuožmius propagandos karus. Emyratai apkaltino Saudo Arabiją už Musulmonų brolijos rėmimą ir priekabiavimą prie mažesnio kaimyno. Saudo Arabija apkaltino JAE kaip antiislamišką ir proizraelišką ir beatodairiškai remia atsiskyrusius visame regione. Ilgamečių sąjungininkų tarpusavio kaltinimų ir kaltinimų kalba priminė blogiausią tai, ką jie sakydavo apie Katarą per bendrą 2017–2021 m. blokadą.
Šį kartą statymas toks pat didelis. Konfrontacija yra daugiau nei apie Jemeną. Ir tai daugiau nei paprastas ginčas tarp Persijos įlankos sąjungininkų. Saudo Arabijos žingsnis prieš JAE reiškia ne tik pastangas suvaržyti Emyratų avantiūrizmą, bet ir balansuoti prieš vis labiau neapgalvotą ir grėsmingesnį Izraelį. Galimos regioninės derinimo linijos buvo aiškiai išdėstytos staigioje Saudo Arabijos užsienio reikalų ministro kelionėje į Kairą, kur Egipto pareigūnai patvirtino visišką paramą Rijado požiūriui į Libiją ir Sudaną po daugiau nei dešimtmetį trukusio glaudesnio derinimosi su JAE ir ekonominės priklausomybės nuo jų.
Tai yra dramatiškas regioninės tvarkos pokytis, ir toks, dėl kurio regionas atsiduria kryžkelėje tuo metu, kai Iranas atsitrenkia nuo kitos vidaus protestų bangos ir kai JAV vaidmuo lieka neaiškus.
JAE jau seniai vykdo agresyviai nepriklausomą politiką regione. Per 2011 m. arabų sukilimus ji glaudžiai bendradarbiavo su Saudo Arabija, siekdama stabdyti galimus demokratinius pokyčius visame regione. Ji prisijungė prie 2011 m. intervencijos Libijoje ir 2015 m. Saudo Arabijos įsikišimo į Jemeną, nors niekada nebuvo visiškai prisidėjusi prie Sirijos sukilimo prieš Basharą al Assadą. Emyratų prezidentas Mohammedas bin Zayedas atliko pagrindinį vaidmenį ganant Saudo Arabijos kronprinco Mohammedo bin Salmano atėjimą į de facto valdžią. 2017 m. JAE ir Saudo Arabija suvienijo jėgas, kad įvestų Kataro blokadą, tariamai dėl jo paramos Musulmonų brolijai ir paramos islamistinėms bei demokratinėms jėgoms visame regione.
Tačiau Saudo Arabijos ir Emyratų koalicijoje ėmė atsirasti įtrūkimų. Sudane Saudo Arabija ir Egiptas rėmė Sudano kariuomenę, vadovaujamą Abdel Fattah al-Burhan, o JAE perėmė Mohammedo Hamdano Dagalo greitosios paramos pajėgas (RSF) – tai baigėsi siaubingomis žudynėmis El Fašere praėjusį spalį. Libijoje JAE ir Egiptas palaikė generolo Khalifos Haftaro pasiūlymą, tačiau pamatė, kad jis įstrigo nesibaigiančiame pilietiniame kare. Jemene, nors Saudo Arabija nesugebėjo išlaisvinti husių ir skyrė tik pertraukiamą dėmesį, JAE tyliai išskyrė keletą uostų (įskaitant Adeną ir Sokotros salą), kad paremtų platesnę Raudonosios jūros jūrų strategiją.
2020 m. JAE pasirašius Abraomo susitarimus su Izraeliu pasikeitė Saudo Arabijos ir Emyratų santykiai, nors prireikė laiko, kad susiskaldymas visiškai išryškėtų. Skirtingai nuo visų ankstesnių taikos kūrimo pastangų, Abraomo susitarimai aiškiai atskyrė normalizavimą nuo Palestinos klausimo. JAE pastūmėjo aukšto lygio bendradarbiavimą saugumo srityje, dalijimąsi žvalgybos duomenimis ir politinį derinimąsi su Izraeliu, neatsižvelgdami į Izraelio ir Palestinos įvykius. Atrodė, kad toks požiūris veikė kelerius metus, nes Bideno administracija ignoravo Palestiną ir visas jėgas skyrė tam, kad pastūmėtų Saudo Arabiją sudaryti normalizacijos susitarimą su Izraeliu. JAE ir Saudo Arabija tyliai nutraukė Kataro blokadą, susitaikė su Turkija, siekė suartėjimo su Iranu ir apskritai siekė sumažinti regioninių konfliktų intensyvumą.
Visa tai žlugo 2023 m. spalio 7 d., netikėtai „Hamas“ užpuolus Izraelį ir po jo kilusį karą. Izraelio niokojimai Gazoje paskatino arabų visuomenės nuomonę ir pakeitė Saudo Arabijos skaičiavimus dėl normalizavimo. JAE palaikė santykius su Izraeliu, pozicionuodami save kaip pagrindiniu arabų pašnekovu po Hamaso Gazos ir tikėdamiesi pasiteisinti dėl savo griežto susitarimo su Izraeliu ir Vašingtonu strategijos. Saudo Arabija, turinti daug sudėtingesnę vidaus aplinką ir savo regiono lyderystės ambicijas, grįžo prie savo tradicinės pozicijos – sąlygodama normalizavimą Izraeliui patikimame kelyje link Palestinos valstybės. Nenurodyta, bet gerai suprantama, kad Rijadas niekada neketino prisijungti prie Abu Dabio vadovaujamos iniciatyvos.
Šios kunkuliuojančios įtampos užvirė dėl daugybės susikertančių dinamikų. Dramatiškas Izraelio karinis eskalavimas visame regione sunerimo Saudo Arabiją. Nors Rijadas įvertino „Hezbollah“ sunaikinimą, jis nerimavo dėl galimų išpuolių prieš Iraną pasekmių, griežtai priešinosi Izraelio kišimuisi į Siriją ir buvo sukrėstas Hamaso susitikimo Dohoje bombardavimo. Susilpnėjęs Iranas buvo gera žinia, tačiau to nepakako, kad įveiktų Saudo Arabijos baimę, kad nevaržomas Izraelis savo nuožiūra vykdys karinius smūgius visame regione, tęs Gazos niokojimą ir eskalavimą Vakarų Krante bei atvirai sieks Artimųjų Rytų hegemonijos. Šiame kontekste JAE atrodė labai pavojinga Izraelio vadovaujamo regioninio projekto dalis.
Saudo Arabijos ir Emyratų bei Izraelio aljanso takoskyros išsikristalizavimas priverstų visus regione stoti į vieną pusę – ko mažesnės valstybės paprastai nori vengti. Atrodo, kad dauguma kitų Persijos įlankos valstybių, pavyzdžiui, Egiptas, atsilieka nuo Saudo Arabijos. Konkurencija gali pakurstyti pilietinius karus, kaip ir prieš dešimtmetį. JAE remiama RSF jau eskaluoja savo žiaurumus Sudane, o Haftaro Libijos nacionalinė armija netrukus gali sulaužyti trapų, bet ilgalaikį Libijos status quo. Pranešama, kad JAE skatina pietų atsiskyrimą Jemene (nors atrodo, kad sukilėlių lyderis šią savaitę pabėgo iš Jemeno) ir drūzų atsiskyrimo veiksmus Sirijoje, kurie labai kenkia Saudo Arabijos ir Kataro remiamoms pastangoms stabilizuoti naująjį režimą po Assado.
Tas projektas yra ne tik Artimųjų Rytų. Afrikos Kyšulys ir Raudonoji jūra turi būti suprantami kaip neatsiejama Emyratų ir Saudo Arabijos konkurencijos dalis. Neseniai Izraelis pripažino Somalilandą (į kurį JAE ir kiti potencialūs partneriai, nepaisant sklandančių gandų, kol kas nemėgino) gali padėti kartu su JAE Adeno kontrole ir sukurti dominuojančią padėtį svarbiame Bab el Mandebe ir prieigą prie Raudonosios jūros bei Sueco kanalo. Brutalus pilietinis karas Sudane nėra karas dėl nieko, kaip atrodo kai kurie suglumę amerikiečiai, o karas, kurio baigtis turi esminių pasekmių Egiptui, Etiopijai, Libijai ir visam Rytų Afrikos karui. Galimi aljanso partneriai taip pat apima Izraeliui simpatizuojančią Indiją ir Pakistaną, kuris neseniai pasirašė strateginę partnerystę su Rijadu.
Vašingtono pozicija išlieka nerimą keliančiai dviprasmiška. Stulbinantis išpuolis prieš Venesuelą ir prezidento Nicolás Maduro pagrobimas regione buvo traktuojami kaip dar viena Irano nesėkmė ir galimas režimo keitimo prieš Islamo Respubliką planas. Izraelis stipriai daro lobizmą, kad tai taptų realybe. Kai kurie vanagai mano, kad JAE planai yra veiksmingi būdai daryti spaudimą ne tik Iranui, bet ir Kinijai, užfiksuojant Raudonosios jūros laivybą. Tačiau Saudo Arabija palaiko glaudžius ryšius su šiais Baltaisiais rūmais, o Mohammedas bin Salmanas ką tik baigė sėkmingą vizitą. Išsiblaškiusi ir neveikianti Trumpo administracija gali tiesiog stebėti vykstančią regioninę transformaciją iš šalies. Tačiau pernelyg lengva matyti, kad administracija imasi impulsyvaus lošimo, kuris pagreitina regioninius konfliktus ir pastūmėja naują tvarką netikėtomis kryptimis.
