Birželio mėn., Kai bombos krito ant Teherano, įvyko įdomus dalykas: Irano žalios naftos eksportas trumpai padidėjo. Nepaisant bombardavimo, Iranas nebuvo atgrasytas nuo gabenimo naftos – jos klientai Kinijoje nebuvo atgrasyti toliau pirkti naftos, nepaisydami sankcijų.
Nors JAV prezidentas Donaldas Trumpas greičiausiai nenorėjo, kad Izraelis bombarduotų energetikos įstaigas, Irano sėkmės priežastis buvo paprasta: sankcijos nebeveikia. Bent jau ne taip, kaip numatyta iš pradžių.
Birželio mėn., Kai bombos krito ant Teherano, įvyko įdomus dalykas: Irano žalios naftos eksportas trumpai padidėjo. Nepaisant bombardavimo, Iranas nebuvo atgrasytas nuo gabenimo naftos – jos klientai Kinijoje nebuvo atgrasyti toliau pirkti naftos, nepaisydami sankcijų.
Nors JAV prezidentas Donaldas Trumpas greičiausiai nenorėjo, kad Izraelis bombarduotų energetikos įstaigas, Irano sėkmės priežastis buvo paprasta: sankcijos nebeveikia. Bent jau ne taip, kaip numatyta iš pradžių.
Manoma, kad sankcijos yra prievartos priemonės, sukeliančios ekonominį skausmą, kol valstybė pakeis savo elgesį. Tačiau praktikoje valstybės priešinasi sankcijoms, absorbuodamos išlaidas, tyrinėdamos aplinkinius būdus. Užuot keitę valstybės elgesį, sankcijos keičia rinkas ir keičia ekonominius ryšius, naftos nukreipimas į kanalus, pastatytus aplink geopolitiką, o ne komercinę logiką.
Dabar baigsis naftos sankcijų, kaip prievartos įrankio, amžius. Nors daugeliui Vašingtone vis dar bus pagunda padvigubinti sankcijas kaip įrankį atsiriboti iš Kinijos, JAV politikai geriau pasitarnautų pasinaudojant kitomis, mažiau žlugdančiomis priemonėmis.
Irano, ir Rusijos atvejai rodo naftos sankcijų, kaip ekonominio įstatymų, kilimą ir kritimą. Po JAV pasitraukimo iš branduolinio susitarimo su Iranu 2018 m., Registravtos sankcijos privertė Irano naftos eksportą mažėti, nes tradiciniai jos klientai Vakarų Europoje ir Rytų Azijoje kreipėsi į alternatyvius šaltinius. Irano eksportas sumažėjo iki nulio 2020 m., Per „Covid-19“ pandemiją.
Vis dėlto, kai su pandemija susiję apribojimai baigėsi, Kinijos pirkimai iš Irano žalios naftos padidėjo, neseniai padidėjęs iki beveik 2 milijonų barelių per dieną ir vienas ranka padidino Irano bendrą eksportą iki jų prieš sankcijų lygį. Kinija remiasi Iranu apie 14,6 proc. Viso savo neapdoroto importo.
Užuot dingęs, Irano naftos rinka buvo pakeista į naująją tikrovę, kurią sukūrė sankcijos. Nors įprastiems klientams vis dar atgraso nuo Irano naftos liečiant, jis tapo patrauklesnis pirkėjams be sankcijų. Pekinas, vertinantis galimybę įgyti sverto per Teheraną, tačiau nenorėdamas užmegzti santykių kur kas toliau, užtemdė prekybą muitinės duomenimis, kad išlaikytų deni ikivardį.
Skirtingai nuo sankcijų Iranui, Vašingtono 2022 m. Sankcijos Rusijos naftai buvo nukreipti į šalies finansus, o ne fizinį srautą. Tokios priemonės kaip „G-7“ kainos viršutinė riba buvo skirtos apriboti Rusijos galimybes uždirbti pajamas, nepašalinant Rusijos eksporto iš rinkos-tai, kas Vakarų lyderiai manė, kad neigiamai paveiktų kainas.
Tačiau nukreipimas į Rusijos pajamas neveikė taip, kaip tikėtasi. Suspaudę Rusijos finansai atlaikė spaudimą, nors, pavyzdžiui, kitiems gamintojams, „Moscow“ kovoja su mažesnėmis kainomis. Išsausta iš Europos, natūralios savo produktų rinkos, Rusija dabar gabena savo neapdorotą maršrutą į Aziją, kur jos paklausa yra labai paklausa. Sankcijos suteikia patrauklių komercinių spragų Indijai, kur rafinavimo priemonės perka Rusijos žaliavą su didele nuolaida ir po to reeksportuoja produktus į Europą, kišdami didelį pelną. Kaip ir su Iranu, Pekinas gauna naudos iš Rusijos energijos, kad jos didžiulėje vidaus rinkoje būtų naudinga, išlaikant naudingą galimo sverto šaltinį savo santykiuose su Maskva.
Nei vienu atveju sankcijos nepakeitė valstybės elgesio. Iranas nepaisė JAV spaudimo dėl savo branduolinės programos, o Rusija neatsitraukė nuo Ukrainos. Pastangos izoliuoti abi šalis – taip pat ir Venesuelą – iš pasaulinės naftos rinkos, todėl šie gamintojai priėmė priklausomus nuo Kinijos paklausos ir, savo ruožtu, pateikė Pekinui nelaisvių neapdorotų ir kitų produktų šaltinius.
Buvo ir kitų neigiamų šalutinių poveikių. Sankcijos, nors ir kukliai susilpninančios Rusijos ir Irano ekonomiką, pusiausvyrą sustiprino autoritarinius režimus kiekvienoje šalyje. Dabar pinigai patenka į mažiau rankų – sukuria paskatas aktoriams, dominuojantiems šiuos režimus, kad būtų išlaikytos sankcijos. Be to, sankcijos sumažina grąžą. Mažėjant jų poveikiui pasaulinei ekonomikai, Teheranas ir Maskva turi mažiau prarasti dėl tolesnių sankcijų veiksmų. Nors JAV ir toliau pradeda naujas priemones, pagrįstas sudėtingu neteisėtų naftos tinklų supratimu, jos negali visiškai sustabdyti srauto.
Naujausi JAV politikos judesiai atspindi šiuos trūkumus. Trumpo sprendimas dėl „Greenlight“ streikų dėl Irano buvo tylus pripažinimas, kad ekonominis spaudimas nesiruošia Teherano imtis nuolaidų (nors vis dar neaišku, ar bombardavimas bus geresnis). Be to, paskutinės D.Trumpo grasinimai masiškai padidinti sankcijas ir tarifus Rusijai iš esmės laikomos derybų taktika.
Tai pasiekia dar vieną ribojantį naftos sankcijų veiksnį: jei ji per daug stumia, JAV rizika šokiruojanti rinką ir kėlė kainas. Štai kodėl Trumpas greičiausiai įves 100 procentų tarifų tiems, kurie perka Rusijos žaliavą, lygiai taip pat, kaip jis įrodė nenorėdamas eiti paskui Irano naftą, ir atrodė palengvėjęs, kai Irano karas su Izraeliu baigėsi be tiekimo sutrikimo.
Sumažėjus jų kaip prievartos įrankių naudingumui, laikas paklausti, kurioms naftos sankcijos yra tinkamos. Net jei sankcijos neveiksmingos keičiant valstybės elgesį, kai kurie gali teigti, kad jos vis tiek gali būti naudingos priverstinai atsiejant Vašingtoną iš Kinijos, o tai ir toliau importuoja didelius JAV naftos ir kitų energijos produktų kiekius.
Vis dėlto net čia sankcijos kyla rizika. Nors JAV lūžo, vertinančios Rusiją ir Iraną, pasaulinė naftos rinka vis dar yra skysta, o sutrikimai daro įtaką visiems pagrindiniams vartotojams. Nors JAV ir jos sąjungininkai pastūmėjo Rusiją ir Iraną į Kinijos ginklus (arba, tiksliau, Kinijos rafinuotojus), pastangas prieš tokius ekonominius veikėjus kaip Kinija – tai yra didžiausia energijos importuotoja pasaulyje ir sunaudoja daugiau nei pasaulio naftos tiekimą, – joje nebuvo galima taip lengvai.
Be to, atsiejus sankcijas, Vašingtonas reikalautų grasinti antrinėmis sankcijomis JAV ir Europos veikėjams, kurie užsiima prekyba su Kinija. JAV energetikos įmonės, kurios siunčia milijardus dolerių vertės gamtinių dujų, žalios naftos ir tokių produktų kaip etanas Kinijos vartotojams staiga prarastų prieigą prie didžiausio energijos vartotojo pasaulyje.
Nors Kinijai skaudu, toks žingsnis mums būtų pražūtingas, nes tai padidintų Jungtinių Valstijų vidaus rinką ir priverstų susitraukimus tuo metu, kai energetikos firmos spaudžia mažomis kainomis.
Užuot dvigubai nusileidęs, Vašingtonas turėtų iš naujo įvertinti naftos sankcijų naudingumą arba, drąsiai, apsvarstyti galimybę visiškai atsisakyti pastangų. Su Iranu JAV gali pakenkti nuo sankcijų kaip paskatą priversti šalį sudaryti branduolinį susitarimą ir pripažinti, kad jos sugebėjimas prasmingai suvaržyti Irano galimybes eksportuoti naftą (be bombardavimo) yra ribota. Naudodamiesi Rusija, JAV turėtų padaryti panašų posūkį, labiau pasilenkdamos alternatyviomis priemonėmis, įskaitant Ukrainos paramos išplėtimą ir nukreipimą į Rusijos ginklų eksportą.
Tiek Rusijai, tiek Iranui JAV gali ir toliau naudoti tikslines sankcijas, kurios riboja asmenų, įmonių ir vyriausybinių agentūrų galimybes veikti Vakarų finansiniuose tinkluose. Tai gali nesumažinti jų galimybių gaminti ir eksportuoti naftą, tačiau tai tikrai riboja jų galimybes gauti daugiau pelno iš to. Jei JAV būtų įsipareigojusios atsieti Kiniją, tada būtų geriau tai padaryti palaipsniui ir tikslinėmis priemonėmis, tokiomis kaip eksporto kontrolė ir selektyvios tarifų kliūtys, ir kartu su sąjungininkais, kad būtų galima valdyti atsiejimo procesą tokiu būdu, kuris vartotojams nesukelia kainų sukrėtimų.
Sankcijos už naftą gali būti išlaikytos, tačiau įsivaizduojant, kad jie prasmingai pakeis Irano ar Rusijos elgesį, yra apsimetimas, kurį reikia mesti. Tuo pat metu Vašingtonas ir jo sąjungininkai turėtų pripažinti naują realybę – sankcijos pertvarkė pasaulinę naftos rinką, priversdami Iraną ir Rusiją arčiau Kinijos ir bifurkuojant pasaulinius energijos srautus geopolitine, o ne komercinėmis linijomis.
