Rusijos invazija į Ukrainą sukėlė daugelio bosnių baimę, kad jų pažeidžiama valstybė taip pat gali tapti taikiniu. Patinka Ukraina ir Gruzija, kurios abi dabar kenčia Rusijos karinė intervencija, Bosnija ir Hercegovina taip pat turi NATO narystės siekių, kurie siutina Maskvą. Į Serbų Respublika, Bosnija ir HercegovinaSerbų dominuojančiam subjektui, kuris, kaip ir atsiskyrę Donbaso, Pietų Osetijos ir Abchazijos regionai, prieštarauja NATO, Vladimiro Putino perspektyvos yra didžiausios geopolitinės vertės, ty užsitikrinti ištikimą įgaliotinį, pasiruošusį vykdyti Maskvos reikalavimą.
Praėjus 25 metams, Deitono taikos susitarimas yra tiksinti laiko bomba
SKAITYTI DAUGIAU
Rusijos prezidentas jau surengė daugybę oficialių konsultacijų su Bosnijos serbų lyderiu Miloradu Dodiku, paskutinis – 2021 m. gruodį. Per antrąjį susitikimą su Putinu iš eilės 2014 m. Ukrainos krizės įkarštyje Dodikas pasidalijo savo nedviprasmišku ryšiu su Maskva, sakydamas. : „Natūralu, kad mes neabejotinai palaikome Rusija. Galbūt esame maža ir kukli bendruomenė, bet mūsų balsas yra garsus. Kaip Rusijos dabartinė karinė intervencija pažengė į priekį Ukrainakalbėjo ir Dodikas rusų Užsienio reikalų ministras Sergejus Lavrovas apie „susitarimų įgyvendinimą“, pasiektus per paskutinį susitikimą su Putinu.
Putino įgaliotinis Bosnijoje
Praėjus ketvirčiui amžiaus nuo Deitono susitarimų pasirašymo, Bosnija ir Hercegovina buvo retkarčiais politinių krizių vieta, bet niekada nepriartėjo prie karinio konflikto. Tačiau pastaraisiais mėnesiais Dodikas padvigubino savo pastangas sugriauti pokario konstitucinę santvarką tarp dviejų šalies konstitucinių subjektų – Federacijos. Bosnija ir Hercegovina ir Serbų Respublika. Padrąsintas prisikėlimo Rusijos Jis tęsė savo nacionalistinę politinę darbotvarkę, kuria siekiama sugriauti institucinius susitarimus, kurie per pastaruosius 25 metus palaipsniui atkūrė taiką ir saugumą. Dėl to šių metų sausį Dodiką JAV vyriausybė įtraukė į juodąjį sąrašą.
2021 m. gruodį Dodikui lojalūs įstatymų leidėjai pateikė pasiūlymą dėl atsiskyrimo ir 49:3 balsavo už procedūros pradžią. Serbų Respublika pasitraukti iš centrinės valdžios mechanizmų, tokių kaip bendra gynyba, teismai ir žvalgyba. Jie taip pat nusprendė, kad per šešis mėnesius Banja Lukos vyriausybė turi atkurti savo teisės aktus, reglamentuojančius tokias institucijas.
Parodyti tai reiškia verslą, Serbų Respublika sausio 9 d. sukarintos pajėgos per nacionalistinę šventę, kurią Konstitucinis teismas paskelbė neteisėta Bosnija ir Hercegovina; tarp dalyvių buvo ir „Naktiniai vilkai“ – juodaodžių uniforma rusų nacionalistai prokremliški baikeriai. Vasario 10 d. Serbų Respublikos nacionalinis susirinkimas priėmė įstatymo projektą, kuriuo siekiama sukurti atskirą teismų sistemą nuo likusios valstybės. Kalbėdamas apie savo ateities planus, Dodikas sakė, kad jo negąsdins Vakarų jėgos centrų pasipriešinimas, o tai rodo, kad Maskva ir Pekinas padės, jei Vakarai įves sankcijas.
Nepaisant to Rusijos vietinis įgaliotasis serveris, kurstantis esamas liepsnas Bosnija ir Hercegovina Putino požiūriu gali būti racionalus nuotykis dėl papildomų priežasčių. Pirma, serbų ir turkų reakcija galėtų būti platesnė rusų darbotvarkę, jei ši trajektorija su priešingomis galios diadomis Bosnijos valstybėje pasireikš lūžio tašku.
Antra, Putinas žino apie ES konfliktų valdymo buvusioje Jugoslavijoje rezultatus ir Bosnija ypač 1990-ųjų pradžioje. Apgailėtinai nepavyko užtikrinti taikos Europos širdyje, kai ES buvo kylanti žvaigždė ir Rusija buvo savo silpniausioje vietoje. Trečia, dabartinės EUFOR taikos misijos pratęsimas Bosnija gali būti vetuotas Rusija lapkritį JT Saugumo Taryboje.
Verta tai prisiminti Bosnija ir Hercegovina neturi NATO 5 straipsnyje numatytų abipusės gynybos garantijų, ir kad prezidento Joe Bideno pažadas ginti kiekvieną NATO centimetrą yra beprasmis Sarajevui. Oficiali Vašingtono pozicija dėl Deitono susitarimo parametrų apsaugos yra tokia pat miglota, kaip ir strateginis dviprasmiškumas Taivano atžvilgiu.
Serbija ir Turkija Bosnijos teatre
Prezidentas Putinas turi daug svarių priežasčių tikėtis Serbijos išnaudojimo Bosnija ir Hercegovinavidinis silpnumas. Belgradas daugiausia remiasi rusų ginkluotę ir stiprias nacionalistines nuotaikas su atsiskyrimo judėjimu Serbų Respublika. Serbijos nacionalinės gynybos strategija, oficialiai paskelbta 2019 m. pabaigoje, savo turiniu peržengia nacionalines ribas ir reiškia perėjimą nuo gynybinio suvereniteto prie labiau įžeidžiančio požiūrio.
Serbijos vidaus reikalų ministras Aleksandras Vulinas, buvęs gynybos ministras, oficialiai propagavęs šią strategiją, dažnai trykšta sveikinantis pasitikėjimą, kad Vakarų Balkanų regionas yra skirtas Serbijai. Valdančiosios Serbijos pažangos partijos kongrese praėjusių metų liepą, kuris įvyko likus keliems mėnesiams iki bendro Serbijosrusų Karinės pratybos „Slavų skydas“ Vulinas tvirtai pareiškė, kad „Sukurti serbų pasaulį, kuriame gyventų ir būtų vieningi serbai, yra šios politikų kartos užduotis“.
Serbija taip pat jau keletą metų sparčiau didina karines išlaidas be jokios racionalios priežasties, išskyrus regioninę viršenybę. „Global Fire Power“ duomenimis, dabartinis jos gynybos biudžetas yra beveik dvigubai didesnis Bosnija ir HercegovinaAlbanija, Šiaurės Makedonija, Juodkalnija ir Kosovas kartu. Serbijos priklausomybė rusų taip pat buvo sustiprinta Kinijos karinė parama. 2019 metais ji gavo naikintuvų, tankų ir šarvuočių aukų iš Rusija. 2020 m. ji iš Kinijos nupirko bepiločius orlaivius CH92-A ir raketas „žemė-oras“ FK-3, o Putino siūlymu – oro gynybos sistemą „Pantsir S-1“.
Labai svarbu suprasti, kodėl Serbija taip greitai ginkluojasi: žvelgiant iš realisto perspektyvos, jos elgesys gali tapti tik ryžtingas, ypač jei Rusijos karinė intervencija į Ukraina pavyksta.
Turkija yra turbūt antroji regioninė varžovė, kuri pateko į Bosnijos gaisrą tiek dėl vidaus, tiek dėl išorės veiksnių. Valdant prezidentui Recepui Tayyipui Erdoganui, Ankara visoje Balkanuose propagavo minkštąją galią, ypač Bosnija ir Hercegovinaremdamasi istoriniais, kultūriniais ir ekonominiais ryšiais. Turkija taip pat aktyviai dalyvavo visose trijose taikos kūrimo misijose Bosnija ir Hercegovina: IFOR (1995–1997 m.), SFOR (1997–2004 m.) ir šiuo metu yra tarp 20 EUFOR prisidedančių šalių.
Tačiau konflikto atveju Ankara yra svarbus geopolitinis pakaitalas, jei EUFOR atsisakytų savo įsipareigojimų arba jei Rusija vetuoja savo mandatą Saugumo Taryboje. Vakarų valstybės per ilgai stebėjo iš šalies ir praktiškai leido įsitvirtinti šiai trajektorijai su priešingomis valdžios diadomis Bosnijos valstybėje. Taigi Turkija nevengs panaudoti savo karinės įtakos regione.
Įprasta Turkijos priešiškumo su Serbija logika nukreipia Ankarą ir Maskvą į susidūrimo kursą, nes Vladimiras Putinas Serbų Respublika ir Serbija kaip natūralios, istorinės ir strateginės sąjungininkės. Tačiau Rusija nebūtinai prieštarautų Turkijos vaidmeniui Balkanuose, kol Ankaros žingsnis sukels tam tikrus įtrūkimus euroatlantiniame aljanse. Taip pat atrodo tikėtina, kad Turkija ir Rusija – istoriškai suvokiami kaip broliai dviejų konfliktuojančių šalių Bosnijos teatre – išbandyti savo tarpininkavimo gebėjimus, pagrįstus Astanos formatu, pradėtu po rusų ir Turkijos intervencijos Sirijoje.
Atsižvelgiant į jų priešiškumą Rusija ar Turkiją, kai kurios Europos galios turėtų prieštarauti jų kišimuisi Bosnija ir Hercegovina geopolitiniais pagrindais, o liberalesni kels ideologinius rūpesčius. Kalbėdamas apie sausio 1 d. prasidėjusio Prancūzijos pirmininkavimo ES prioritetus, prezidentas Emmanuelis Macronas įvertino, kad Vakarų Balkanai „šiandien išgyvena naują įtampą. Istorija grįžta. Kartais tragedija grįžta“.
Macronas taip pat reikalavo „labai ypatingos atsakomybės“ šioms šalims kovojant su išorės kišimu. Macronas baiminasi, kad neregioniniams veikėjams patinka Rusija arba Turkija galėtų užpildyti vakuumą, tokiu atveju galios santykiai neišvengiamai taptų pertvarkomi. Šis scenarijus nėra neįgyvendinamas kaip Rusija neprojektuoja galios Balkanuose, visų pirma siekdamas užginčyti Turkijos interesus. Pagrindinis jos tikslas yra pakeisti esamą JAV vadovaujamą liberalią, institucinę ir taisyklėmis pagrįstą tvarką anarchiškesne, neliberalia ir daugiapolia struktūra, kuri tinka. Rusijos vaizdas.
Slidus nuolydis ES ir JAV
Iš pirmo žvilgsnio vietinis susidūrimas Bosnija ir Hercegovina būtų labai panašu į tai, kas įvyko Ukraina 2013-14 metais. Be visiškos integracijos į ES ar NATO, Bosnija ir Hercegovina taip pat yra pažeidžiamas taikinys, kaip ir Ukraina pasitvirtino. Bosnija ir Hercegovina taip pat yra padalintas pagal panašias geopolitines ir vidaus linijas, tarp pro-NATO siekių Sarajeve ir anti-NATO tendencijų Banja Lukoje.
Tačiau Bosnija ir Hercegovinanestabilumas yra daug sudėtingesnis nei krizė Ukraina dėl vienos struktūrinės priežasties: jo nėra Rusijos arti užsienio, bet Europos gilumoje, o tai yra galimybė ir grėsmė visoms priešingoms pusėms vietos, regioniniu ir tarptautiniu lygiu.
ES jau kurį laiką nepavyko rasti vieningo atsako į Bosnijos krizę, jau nekalbant apie konkrečių priemonių, išskyrus EUFOR misijos padidinimą papildomais 500 karių. Nors kai kurios valstybės narės steigėjos, įskaitant Vokietiją, Nyderlandus ir Belgiją, per neseniai vykusias ES užsienio reikalų ministrų diskusijas paragino Miloradui Dodikui taikyti sankcijas, naujesnės narės, tokios kaip Vengrija, Slovėnija ir Kroatija, joms prieštarauja. Tiesą sakant, kai kurie Europos populistų lyderiai buvo atkaklūs šios politikos šalininkai rusų įgaliotasis serveris Bosnija ir Hercegovina.
Kroatijos prezidentas Zoranas Milanovičius neseniai pareiškė, kad nepritaria ES sankcijų Dodikui įvedimui, sakydamas, kad „jei kas nors iš Kroatijos balsuos už šias sankcijas, man jis bus išdavikas“. Vengrijos ministras pirmininkas Viktoras Orbanas pasiūlė 100 milijonų eurų (110 milijonų JAV dolerių) finansinę pagalbą Serbų Respublika. Orbanas taip pat nepritarė ES sankcijų taikymui Dodikui, pranešdamas apie išankstinį įspėjimą, kad visa ES gali nesugebėti užtikrinti taikaus. Bosnija ir Hercegovinao tai vėlgi rezonuoja su prastu istoriniu ES konfliktų valdymo regione įrašu.
Todėl nereikėtų atmesti galimybės, kad EUFOR kariai gali būti evakuoti Bosnija ir Hercegovina Iš viso vieną dieną 1995 m. liepos mėn. iš Srebrenicos buvo ištrauktas olandų UNPROFOR batalionas, nesugebėjęs užkirsti kelio Srebrenicos genocidui ir pasityčioti iš JT rezoliucijų dėl saugaus dangaus. Jei tikimasi, kad ši nesėkmė pasikartos, ES gali nuspręsti perleisti atsakomybę Vašingtonui.
Tokiu atveju mažų šalių suirutė ir kivirčai tarp Balkanų tautų gali virsti didžiųjų valstybių konkurencija. Ar prezidentas Bidenas priims šį raginimą, nes jis nėra pasirengęs tiesioginei konfrontacijai su Maskva? JAV tektų rinktis tarp realistinės logikos, kuri yra grąžinti europiečiams saugumą, arba liberalesnio ir intervencinio požiūrio, kuriuo siekiama užkirsti kelią Rusijos nekontroliuojamas įsiveržimas link NATO rytinės sienos.
JAV dar turi laiko nuslopinti Serbų Respublikos maištą ir grąžinti jį į politinę areną. Buvęs Bosnijos pirmininkavimo narys Harisas Silajdžičius neseniai pasiūlė pastatyti nedidelę NATO brigadą Brcko mieste, kur 1990-ųjų karų metu vyko įnirtingi mūšiai, ir kelis batalionus. Bosnija ir Hercegovina– Serbijos siena. Jei JAV perleis atsakomybę atgal ES – kuri Rusija ir Serbija švęs – Vakarams reikia prisisegti saugos diržus ir pasiruošti smūgiui. Labiau nei karas Ukrainakonfliktas Bosnija ir Hercegovina gali sukelti apgailėtiną Europos istoriją.
Šiame straipsnyje išreikštos nuomonės yra paties autoriaus ir nebūtinai atspindi „Fair Observer“ redakcinę politiką.
