Kataklizminiai pastarųjų savaičių įvykiai Libane ir Sirijoje – nuo Izraelio įvykdyto Hezbollah sunaikinimo iki Assado režimo žlugimo – Artimuosiuose Rytuose atvėrė naują skyrių. Tikimasi, kad vadinamosios Irano pasipriešinimo ašies žlugimas Levante pranašauja taikos ir stabilumo laikotarpį regione. Tačiau labiau tikėtinas rezultatas yra regioninės konkurencijos sustiprėjimas, siekiant užpildyti vakuumą, kurį paliko Irano ir jo sąjungininkų mažėjimas. „Hezbollah“ žlugimas pakeitė jėgų pusiausvyrą tarp Irano ir Izraelio, o Basharo al Assado žlugimas dar labiau susilpnino Iraną. Tačiau platesnė pasekmė yra jėgų pusiausvyros tarp Turkijos ir visų kitų pasikeitimas.
Greita B.al Assado režimo pabaiga yra takoskyros momentas Sirijai. Tai žymi ilgai kentėjusios šalies išsivadavimą iš 54 metus trukusio šeimos valdymo, kuriam būdingas ištvirkimas ir žiaurumas, niekada taip žiauriau nei per pastaruosius 14 beveik nuolatinio karo metų. Tai taip pat žeminantis pralaimėjimas Iranui ir Rusijai, kuri parėmė Assadą; Rusija gali prarasti karines bazes, kurias naudojo kaip trampliną į Afriką, o Iranas – Siriją, kaip savo sausumos tiltą į Libaną.
Kataklizminiai pastarųjų savaičių įvykiai Libane ir Sirijoje – nuo Izraelio įvykdyto Hezbollah sunaikinimo iki Assado režimo žlugimo – Artimuosiuose Rytuose atvėrė naują skyrių. Tikimasi, kad vadinamosios Irano pasipriešinimo ašies žlugimas Levante pranašauja taikos ir stabilumo laikotarpį regione. Tačiau labiau tikėtinas rezultatas yra regioninės konkurencijos sustiprėjimas, siekiant užpildyti vakuumą, kurį paliko Irano ir jo sąjungininkų mažėjimas. „Hezbollah“ žlugimas pakeitė jėgų pusiausvyrą tarp Irano ir Izraelio, o Basharo al Assado žlugimas dar labiau susilpnino Iraną. Tačiau platesnė pasekmė yra jėgų pusiausvyros tarp Turkijos ir visų kitų pasikeitimas.
Greita B.al Assado režimo pabaiga yra takoskyros momentas Sirijai. Tai žymi ilgai kentėjusios šalies išsivadavimą iš 54 metus trukusio šeimos valdymo, kuriam būdingas ištvirkimas ir žiaurumas, niekada taip žiauriau nei per pastaruosius 14 beveik nuolatinio karo metų. Tai taip pat žeminantis pralaimėjimas Iranui ir Rusijai, kuri parėmė Assadą; Rusija gali prarasti karines bazes, kurias naudojo kaip trampliną į Afriką, o Iranas – Siriją, kaip savo sausumos tiltą į Libaną.
Euforiška Assado žūties ir Irano pralaimėjimo šventė neatskleidžia visos istorijos. 12 dienų trukęs žaibiškas karas, pasibaigęs Sirijos sukilėlių Damasko užėmimu, taip pat gali būti vertinamas kaip gudrus Turkijos jėgos žaidimas. Ankara buvo pagrindinė pagrindinių prieš Assadą nukreiptų pajėgų Hay’at Tahrir al-Sham (Levanto išlaisvinimo organizacija arba HTS) globėja ir didžiąja dalimi lemia grupės sėkmę mūšio lauke. Turkija išreiškė nuostabą dėl Assado režimo žlugimo greičio, tačiau rezultatas buvo numatytas. Tai aiškiai parodo Turkijos gebėjimą projektuoti galią per HTS ir jos sąjungininkų pajėgas, Turkijai išstumiant Rusiją ir Iraną kaip dominuojančią išorinę galią Sirijoje.
Laikui bėgant, Turkijos laimėjimai Sirijoje taip pat gali išplėsti Turkijos įtaką Libane ir Irake, ypač dėl to, kad Irano padėtis šiose dviejose šalyse silpnėja praradus Siriją. Ši realybė svarbiais būdais keičia regionų jėgų pusiausvyrą. Viena vertus, tai didžiulė nesėkmė Iranui. Tačiau taip pat – jei ne dar svarbiau – Turkijos laimėjimai turi įtakos ir kitiems regiono veikėjams. Visi jie tikriausiai kalibruos savo politiką reaguodami į naują tikrovę.
Iranui Sirijos praradimas yra rimtas smūgis jo prestižui ir regioninei strategijai. Ji susilpnina savo jėgas priešindamasi JAV ir Izraeliui. Tačiau, kaip rodo viso Irano politinio spektro stebėtojų reakcija į Assado žlugimą, Turkijos laimėjimai Sirijoje kelia neatidėliotiną susirūpinimą. Iranas Turkiją laiko regionine varžove, kuri meta iššūkį savo įtakos sferoms Artimuosiuose Rytuose ir Kaukaze, kur ilgą laiką varžėsi dėl įtakos. Turkijai stipriai remiant Azerbaidžaną, įskaitant žaibo smūgį, kuriuo 2023 m. rugsėjį Armėnija atkovojo Kalnų Karabacho anklavą, Iranas iš tikrųjų pralaimėjo šią konkurenciją. Jei Turkija, padrąsinta rezultato Sirijoje, dabar palaikys Azerbaidžaną, kad jis galėtų kontroliuoti Zangezuro koridoriaus prekybos kelią, kuris sujungs Azerbaidžaną ir Armėniją su Turkija, Iranas bus visiškai atskirtas nuo Kaukazo. Iranui tai gali atrodyti kaip Osmanų imperijos Kaukazo ir Levanto valdžios atstatymas, su kuriuo Iranas kovojo tarp XVI ir XX a.
Ironiška, bet pagrindinis Irano priešas Izraelis taip pat turi priežasčių susirūpinti įvykių posūkiu Sirijoje. Izraelio šventė, skirta visiems, išskyrus Irano buvimo Levante pabaigą, bus sustabdyta dėl iššūkių, būdingų susiduriant su Turkijos įtakos sfera. HTS vadovaujama vyriausybė, įtvirtinusi valdžią Sirijoje, atmes Izraelio vykdomą Golano aukštumų aneksiją ir greičiausiai neliks neutrali dėl sunkios palestiniečių padėties. Arabų sunitų ryšiai su palestiniečiais yra labiau organiški nei Irano ir Hezbollah. Grėsmę Izraelio sienoms dabar gali kelti nauja politinė tvarka Damaske, kurią remia Ankara.
Arabų valstybėms – nuo Egipto ir Jordanijos iki Persijos įlankos – HTS triumfas Sirijoje atrodo kaip pavojingas Arabų pavasario, kurį jos manė nugalėjusios, aidas. Tie sukilimai metė iššūkį autoritarizmui arabų pasaulyje ragindami demokratiją ir gerą valdžią. Jiems greitai pritarė islamistų partijos, kai kurios priėmė demokratiją, o kitos siekė griežtų islamo valstybių. Turkijos prezidentas Recepas Tayyipas Erdoganas priėmė arabų sukilimus, matydamas arabų pasaulio ateitį, atspindinčią jo paties musulmoniškos demokratijos viziją. Savo ruožtu daugelis islamistų partijų priėmė Turkiją kaip savo įkvėpimo ir paramos šaltinį.
Arabų valstybės atkakliai kovojo, kad sutriuškintų islamistų judėjimus savo šalyse, ir tai supriešino šias valstybes prieš Turkiją. Galiausiai laimėjo arabų valstybės. Turkijai niekur nebuvo taip rizikuojama, kaip Sirijoje. Ji aktyviai rėmė dalį opozicijos, kuriai priklausė islamistų frakcijos, ir priėmė milijonus pabėgėlių, bėgančių nuo pilietinio karo. Toje kovoje būtent Rusija ir Iranas sužlugdė Turkijos pastangas nuversti Assadą. Laikydami Assadą Irano klientu, arabų valstybės atsuko jam nugarą, tačiau jo išlikimas vis dėlto puikiai atitiko jų tikslą užkirsti kelią bet kokiam islamizmo įsigalėjimui. Visai neseniai jie ėmėsi veiksmų, kad atkurtų ryšius su Assadu ir sugrąžintų Siriją į arabų kariuomenę.
Dabar, praėjus maždaug 14 metų nuo Sirijos sukilimo pradžios, Turkija pagaliau laimėjo kovą dėl Assado nuvertimo ir įsitraukimo į Siriją. Arabų valstybėms nerimą kelia tai, kad ši pergalė yra pavėluotas Arabų pavasario etapas – islamizmo, kaip politinės jėgos, kontroliuojančios gyvybiškai svarbią arabų valstybę, prisikėlimas.
Padidėjęs vienos regioninės galios turtas neišvengiamai paskatins persitvarkymą, o tada – strategijas, kaip ją suvaldyti ir pakeisti. Šios pastangos turės išnaudoti įtrūkimus Sirijoje. HTS kontroliuoja Sirijos vyriausybę ir itin svarbų šiaurės-pietų koridorių nuo Alepo iki Damasko, tačiau jo valdymas likusioje šalies dalyje toli gražu nėra užtikrintas. Sirijoje veikia ir kitos islamistinės ir nacionalistinės jėgos, taip pat kurdų pajėgos, kontroliuojančios šalies šiaurės rytus. Šios pajėgos gali turėti savų priežasčių mesti iššūkį naujajai tvarkai Damaske, o jų pastangos bus stipresnės, jei jos ras paramą iš išorės veikėjų, norinčių paremti jų reikalą.
Geriausias rezultatas Sirijai po metų kančių yra stipri ir stabili valstybė, kuri daugiausia dėmesio skiria karo nuniokotos šalies atstatymui. Tačiau jei Sirija įsipainios į regioninės konkurencijos sūkurį, ji gali žvelgti į ateitį, nepanašią į Libiją, kur konkurencija tarp išorės jėgų sugriovė šalį ir pailgino jos kančias.
