Pastarieji Ukrainos pasiekimai rytiniuose šalies regionuose pabrėžia itin svarbią Vakarų paramos Ukrainai svarbą. Artėjanti žiema išbandys Vakarų, o ypač Europos, įsipareigojimą išlaikyti tą paramą, kad Ukrainai būtų suteiktas politinis, ekonominis ir karinis palaikymas, būtinas galutinei Ukrainos pergalei.
Ukrainiečiai pagrįstai piktinasi savo pajėgų pastarosiomis įspūdingomis pergalėmis prieš Rusijos okupacines pajėgas, pirmiausia rytuose, bet ir pietuose prie Chersono. Šie triumfai įrodo tai, ką daugelis karinių planuotojų ir strategų žinojo šimtmečius: įsiveržusios pajėgos neprilygsta atsparumui, drąsai, ryžtui ir visiškam atkaklumui bei atkaklumui, kurį demonstruoja pajėgos ir žmonės, kovojantys už savo tautos suverenitetą ir savo orumą.
Lygiai taip pat tiesa, kad net ir tokiems neapčiuopiamiems dalykams kaip antžmogiška drąsa ir ryžtas reikalauja labai apčiuopiamų ginklų, įrangos, išteklių ir pinigų, kad būtų galima kovoti su priešu. Laimei, Ukraina galėjo pasikliauti nuolatiniu viso to srautu iš JAV ir jos NATO sąjungininkų. Neperdedame sakyti, kad nepalaužiamos Ukrainos valios ir negailestingos Vakarų paramos derinys grandiozines Vladimiro Putino svajones apie užkariavimą pavertė pragarišku pralaimėjimo ir pažeminimo košmaru.
Rusijai nesvetimos invazijos, dvi žymiausios buvo 1812 m. Napoleono katastrofa ir 1941–1942 m. Vokietijos (dar žinoma kaip „Barbarossa“ operacija). Abu baigėsi niekšiškais pralaimėjimais abiem įsiveržusioms pajėgoms ir galiausiai pralaimėjom tuos atitinkamus karus.
Ilgos, netvarios ir neapsaugomos tiekimo linijos buvo pagrindiniai veiksniai, lemiantys galutinį Rusijos pralaimėjimą Prancūzijos ir Vokietijos kariuomenei. Šiandien prastai prižiūrimos ir nekoordinuotos tiekimo linijos apsunkina Rusijos užduotį pavergti Ukrainą. Kita vertus, Ukraina gali tikėtis patikimo, jei ne visada labiausiai pageidaujamo, reikalingų ginklų ir atsargų srauto, kad atremtų įsibrovėlį.
Ar žiema yra Rusijos sąjungininkė?
Tačiau gana keistu istorijos posūkiu Putinas tikisi, kad žiema, kuri yra pagrindinis prancūzų ir vokiečių pralaimėjimų veiksnys, pakeis savo likimą – ne dėl atšalusio ukrainiečių ryžto, o dėl atšalusios europiečių valios toliau remti. dabartiniais lygiais. Jis turi vieną iš nedaugelio likusių pagrindinių ginklų – naftą ir dujas. Europa dabar pavėluotai sužino, ką reiškia priklausyti nuo vieno energijos tiekėjo, ypač agresyvaus ir manipuliuojančio. ES ir atskiros Europos šalys ėmėsi įspūdingų priemonių, kad sumažintų ir galiausiai panaikintų žemyno priklausomybę nuo Rusijos naftos ir dujų. Europos priklausomybė nuo rusiškų dujų sumažėjo nuo beveik 42 % iki vidurio ir XX amžiaus vidurio, įsipareigojant iki 2023 m. pradžios pašalinti visas rusiškas dujas iš Europos, išskyrus keletą svarbių išimčių, pavyzdžiui, Vengrija. Priklausomybė nuo naftos taip pat mažėja.
Tačiau ši dramatiška pažanga neapsieis be skausmo ir aukų iš Europos įmonių pusės. gamyklos ir žmonės. V. Putino svajone apie demonišką karštligę jis tikisi, kad Europos valia susilpnės, jei ne žlugs, nes gamyklos turi arba periodiškai užsidaryti, arba dirbti sutrumpintomis valandomis. Jis tikisi, kad europiečių parama nuolatiniam Ukrainos palaikymui atslūgs, nes jie namuose ir daugiabučiuose glausiasi sunkiais megztiniais ir striukėmis, kurių termostatai buvo nuleisti, kad taupytų energiją. Ar drebantys europiečiai, patiriantys sunkumų patiriančią ekonomiką, nukentės dėl savo sunkumų patiriančių Europos kolegų rytuose? Vladimiras Putinas mano, kad ne.
Įeik į Ameriką
Ir tai yra tada, kai JAV turi viršyti tai, ką iki šiol padarė Ukrainos vardu. Ji turi parodyti, kad ji taip pat nori kentėti tam tikrą skausmą, kad užtikrintų nuolatinį Ukrainos pranašumą mūšio lauke.
Pirma, jau padaryta didelė pažanga. JAV SGD eksportas į Europą iki šių metų birželio sudarė 39 mlrd. kubinių metrų (mlrd. m3), palyginti su 34 mlrd. m3 per visus 2021 m.. Didesni srautai tęsis. Tačiau tam trukdo kelios kliūtys. SGD sutartys su klientais derinamos net 20 metų laikotarpiui. Eksportuotojai yra saistomi jų ir turi ribotą laisvę juos keisti. Be to, infrastruktūra abiejose Atlanto pusėse yra kliūtis. SGD terminalai JAV jau išnaudojami, o Europai trūksta priėmimo terminalų. Abiejų pusių įmonės ir vyriausybės skuba tai įveikti. Tačiau JAV administracija ir energiją eksportuojančios įmonės turėtų bendradarbiauti, pvz., galbūt sumažinti biurokratinius ir net kai kuriuos aplinkosaugos standartus, taikomus gamybai ir laivybos pusei, kad SGD srautai tęstųsi ir net padidėtų. Europos vyriausybės, kurios iki šiol nesiryžo imtis tokių nežalių veiksmų, taip pat turėtų pagalvoti apie panašius žingsnius.
Antra, europiečiai, kurie jau dabar moka daug daugiau už savo energiją nei jų kolegos amerikiečiai, gali norėti, kad amerikiečiai imtųsi veiksmų solidarizuotis ne tik su ukrainiečiais, bet ir su europiečiais. Pavyzdžiui, šiandien pigiausias benzinas Europoje vis dar yra žymiai brangesnis, kartais net du-tris dolerius už galoną, nei brangiausias benzinas JAV, kuris yra Kalifornijoje. Gamtinių dujų kainų skirtumas yra dar didesnis, kartais net 40–50 kartų didesnis, nei gali mokėti tipiškas Amerikos vartotojas.
Yra daug būdų, kaip tai padaryti. Pavyzdžiui, paprasta savanoriška programa, kurioje amerikiečiai šią žiemą prašo nuleisti termostatus. Tada sutaupytos gamtinės dujos būtų prieinamos Europos vartotojams. Kitas tikėtinas prieštaringesnis požiūris – ypač artėjant lapkričio vidurio Kongreso rinkimams, kuriuose Bideno administracija labiausiai nori išsaugoti savo nedidelę daugumą – yra vienkartinis benzino mokestis. Pajamos iš tokio mokesčio galėtų būti naudojamos tiek mažas pajamas gaunantiems vartotojams, kurie priklauso nuo kelionės į darbą ir atgal, kompensuoti pragyvenimo šaltinius, tiek toliau teikti JAV ekonominę paramą Ukrainai. Papildomą pasiūlą, susidariusią dėl mokesčių sukelto vartojimo mažinimo, taip pat galima eksportuoti į Europą, kad būtų sumažintas numatomas jų trūkumas.
Akivaizdu, kad tai būtų griežtos priemonės, kurias Amerikos visuomenė galėtų nuryti dabar. Infliacija ir tuo pačiu lėtėjanti ekonomika šiandien tebėra svarbiausia amerikiečių mintyse. Nors Amerikos visuomenės parama Ukrainai iš esmės tebėra stipri, ji sušvelnėjo nuo pirmųjų invazijos dienų. Tačiau tebevyrauja tvirtas įsitikinimas, kad nesugebėjimas atšaukti Putino invazijos tik paskatins Rusijos lokį ieškoti grobio kitur Europoje. Sustabdyti smurtautoją Putiną reiškia ir toliau teikti Amerikos ir Europos paramą Ukrainai sunkiais žiemos mėnesiais.
Svarbesnis dalykas yra ne faktinės priemonės, kurių buvo imtasi, o ne Amerikos demonstravimas Europai, kad Amerika taip pat yra pasirengusi kentėti skausmą, kad išgelbėtų Ukrainą.
Šiame straipsnyje išreikštos nuomonės yra paties autoriaus ir nebūtinai atspindi „Fair Observer“ redakcinę politiką.
