2023 m. gruodžio pradžioje kalbinau vieną į pensiją išėjusį aukštą Izraelio žvalgybos pareigūną apie „Hamas“ spalio 7 d. išpuolį ir greitai kintančią dinamiką Artimuosiuose Rytuose. Spalio 7 d., jis paaiškino, „buvo žemės drebėjimas, ir visas regionas ilgą laiką susidurs su vėlesniais smūgiais“.
Nors jis nenumatė, kur įvyks požeminiai smūgiai, jo visa apimanti gilių drebėjimų prognozė pasirodė nepaprastai aiški. Šiek tiek daugiau nei po metų „Hamas“ buvo sunaikinta kaip kovinė jėga, jos vyresnioji vadovybė buvo nužudyta; „Hezbollah“ buvo smarkiai nukraujuotas, žuvo ilgametis jos vadovas Hassanas Nasrallah ir didelė dalis jos vadovybės; ir Assado režimas Sirijoje žlugo, jo ilgametis diktatorius buvo ištremtas. Tiesą sakant, Artimųjų Rytų geopolitinis kraštovaizdis pasikeitė dėl šių vėlesnių smūgių.
2023 m. gruodžio pradžioje kalbinau vieną į pensiją išėjusį aukštą Izraelio žvalgybos pareigūną apie „Hamas“ spalio 7 d. išpuolį ir greitai kintančią dinamiką Artimuosiuose Rytuose. Spalio 7 d., jis paaiškino, „buvo žemės drebėjimas, ir visas regionas ilgą laiką susidurs su vėlesniais smūgiais“.
Nors jis nenumatė, kur įvyks požeminiai smūgiai, jo visa apimanti gilių drebėjimų prognozė pasirodė nepaprastai aiški. Šiek tiek daugiau nei po metų „Hamas“ buvo sunaikinta kaip kovinė jėga, jos vyresnioji vadovybė buvo nužudyta; „Hezbollah“ buvo smarkiai nukraujuotas, žuvo ilgametis jos vadovas Hassanas Nasrallah ir didelė dalis jos vadovybės; ir Assado režimas Sirijoje žlugo, jo ilgametis diktatorius buvo ištremtas. Tiesą sakant, Artimųjų Rytų geopolitinis kraštovaizdis pasikeitė dėl šių vėlesnių smūgių.
Tačiau kai Libane galioja paliaubos, gresia tokios paliaubos Gazoje, o naujieji Sirijos lyderiai yra užsiėmę savo šalies konsolidavimu, šiandien kyla klausimas, ar spalio 7 d. požeminiai smūgiai pagaliau baigsis. Juk išrinktasis JAV prezidentas Donaldas Trumpas pažadėjo greitai „atsikratyti karų“ dar prieš jam pradėdamas eiti pareigas, o būsimi aukšti gynybos pareigūnai pareiškė norą perorientuoti JAV į Indo-Ramiojo vandenyno regioną. Tačiau praktiškai atsiriboti nuo Artimųjų Rytų gali pasirodyti sunkiau, nei jie tikisi. Regionui artėjant į 2025 m., požeminiai smūgiai tikrai tęsis ir dar kurį laiką kels grėsmę JAV interesams.
Pirmasis drebėjimas tikriausiai jau vyksta Jemene. Gerokai daugiau nei metus husiai grobė tarptautinę laivybą Raudonojoje jūroje, nepaisant JAV vadovaujamos koalicijos pastangų sustabdyti išpuolius. Tačiau per pastarąsias kelias savaites husiai sustiprino savo taikymąsi į Izraelį, paleido daugiau nei 200 raketų ir 170 dronų smūgių. Nors Izraelis ir Jungtinės Valstijos sutramdė daugumą šių išpuolių, jie vis dažniau įveikiami, o tai padidina spaudimą Izraelio vyriausybei imtis ryžtingesnės reakcijos. Nenuostabu, kad Izraelio karo lėktuvai atakavo Jemeno uostus ir kitą infrastruktūrą, bandydami atgrasyti nuo tolesnių Houthi raketų užtvarų. Tačiau atrodo, kad hutų nebijo Izraelio keršto, o Izraelio lyderiai taip pat neatsitraukia. Izraelio ministras pirmininkas Benjaminas Netanyahu neseniai pažadėjo: „Hučiai taip pat sužinos, ką išmoko Hamas, Hezbollah, Assado režimas ir kiti“.
Tokia karinga retorika greitai pateks į karinę realybę. Juk per Jemeno pilietinį karą husiai atlaikė daugelį metų trukusią Saudo Arabijos vadovaujamą oro kampaniją. Jemenas yra nutolęs daugiau nei 1 300 mylių nuo Izraelio, todėl ilgalaikė oro kampanija Izraeliui yra daug sudėtingesnė nei kaimyninėje Gazoje ar Libane. Tiksliau sakant, Izraelis mažiausiai nuo 2006 m. laikė „Hezbollah“ savo pagrindiniu priešu ir daugiau nei dešimtmetį ruošėsi su ja kovoti. Šis pasiruošimas pasiteisino, ką liudija dramatiški Izraelio išpuoliai, pagrįsti kruopščiu „Hezbollah“ racijos ir pyptelėjimo tiekimo grandinės įsiskverbimu. Priešingai, Izraelis iki šiol nemanė, kad husiai yra neišvengiama grėsmė, ir tikriausiai dabar turi mažiau gudrybių. Kampanija prieš hutus gali būti ne tokia greita ar įspūdinga, kaip „Hezbollah“ sunaikinimas.
Tačiau vien todėl, kad Izraelis susiduria su ilgesnėmis kovomis sunaikinti hutus, dar nereiškia, kad jis nesistengs. Greičiausiai atsinaujinę streikai sunaikins didžiąją dalį to, kas liko iš nukentėjusios Jemeno infrastruktūros. Iki šiol Izraelio antskrydžiai buvo nukreipti į husių kontroliuojamus Hodeidah, Al-Salif ir Ras Qantib uostus, taip pat Sanos tarptautinį oro uostą, siekiant nutraukti Irano ginklų tiekimą grupuotei. Izraelis taip pat pažadėjo nusitaikyti į husių vadovybę – šio žingsnio iki šiol vengė ir Izraelis, ir Jungtinės Valstijos. Jei šios pastangos bus sėkmingos, Houthi kariniai pajėgumai galiausiai gali būti sumažinti, nors ir ne visiškai pašalinti. Tačiau artimiausiu metu net kai kurie Izraelio analitikai pripažįsta, kad Izraeliui reikės JAV pagalbos kovojant su Houthi raketomis ir bepiločiais orlaiviais, o tarptautinė laivyba turės pasikliauti JAV vadovaujama karinio jūrų laivyno koalicija saugiai perplaukti Raudonąją jūrą.
Tuo pačiu metu atnaujinti kariniai veiksmai gali turėti įtakos visame Arabijos pusiasalyje. 2020 m. Jungtinės Tautos apskaičiavo, kad 70 procentų viso Jemeno importo ir 80 procentų visos humanitarinės pagalbos, įskaitant didžiąją dalį maisto, plaukė per tuos pačius uostus, kaip ir Irano ginklai. Atsižvelgiant į tai, kad maždaug 21 milijonas Jemeno gyventojų – du trečdaliai visų jo gyventojų – priklauso nuo šios pagalbos, Irano ginklų srautų nutraukimas taip pat gali reikšti ir taip pavojingos humanitarinės padėties destabilizavimą. Net jei Trumpo administracijos nesujaudins humanitarinė padėtis, ji vis tiek turės apsvarstyti galimybę, kad konfliktai Jemene persimes į kaimyninę Saudo Arabiją ir savo ruožtu kels grėsmę pasauliniam energijos tiekimui.
Jei husiai yra vienas iš posmūgių, tai Iranas yra kitas – ir galbūt daug reikšmingesnis. Izraelis ir Iranas jau seniai kariavo šešėlinį karą, tačiau po spalio 7 d. Iranas ne tik apginklavo daugybę įgaliotųjų grupuočių, įskaitant „Hamas“, „Hezbollah“ ir „Huthis“, bet ir du kartus surengė dideles raketų ir dronų atakas tiesiogiai prieš Izraelį, o Izraelis mainais smogė kariniams objektams Irane. Iš tiesų, Izraelio saugumo institucija – 2024 m. lapkričio mėn. interviu serijoje – spalio 7 d. ir po jos kilusius karus suformulavo kaip vieną didžiulį karą prieš Iraną su Hamas, Hezbollah ir Houthis tik kaip pėstininkas didesniame susidūrime su Teherano režimu.
Iranas buvo pragaištingi metai, kai vienas po kito patyrė pralaimėjimus, o Izraelio antskrydžiai atėmė iš jo kai kurias pažangiausias oro gynybos priemones. Tačiau susilpnėjęs Iranas tam tikra prasme yra ne mažiau pavojingas. Iranas sureagavo į, jo manymu, blogėjančią saugumo situaciją, padvigubindamas savo branduolinės programos lėšas. Tai nukreipia Iraną į susidūrimo kursą ne tik su Izraeliu, bet ir su Jungtinėmis Valstijomis bei kitomis Vakarų valstybėmis. Nors Trumpo administracija pranešė apie savo didžiausio spaudimo Iranui sankcijų kampanijos grįžimą, režimui gali tekti vos kelios savaitės iki bombos, todėl kyla klausimas, ar sankcijos gali veikti pakankamai greitai, kad būtų išvengta branduolinio sprogimo.
Tarsi husių ir Irano neužtektų, yra daugybė kitų regioninių lūžių linijų, kurios tyliai, bet girdimai ūžia. Sirijos politika dar toli gražu nėra nusistovėjusi ir gali atsinaujinti sektantiška įtampa. Viduržemio jūros pakrantėje ir Damaske alavitų mažumos nariai protestavo prieš sunitų arabų daugumos valdymą, o naujieji Sirijos valdovai susiduria su buvusio režimo elementais. Sirijos šiaurėje suaktyvėjo Turkijos remiamų pajėgų ir kurdų kovos, o atsinaujinęs Turkijos ir kurdų konfliktas gali nukraujuoti į Iraką.
Ir jei NATO sąjungininkės Turkijos, kovojančios su ilgamečiais JAV kurdų sąjungininkais, nepakako, kad Vašingtonas įsitrauktų, kurdų dominuojamos Sirijos demokratinės pajėgos vis dar laiko tūkstančius „Islamo valstybės“ kalinių. Jei jie būtų paleisti, „Islamo valstybės“ gretos išsipūstų. Tai būtų tiesioginė Irako, Jordanijos ir likusio regiono problema, tačiau, atsižvelgiant į šios grupuotės, kaip pasaulinės teroristinės organizacijos, pobūdį, jos atkūrimas galiausiai būtų problema ir Jungtinėms Valstijoms.
Tai yra pagrindinis naujos JAV administracijos iššūkis. Panašiai kaip pirmoji Trumpo administracija ir Obamos bei Bideno administracijos, ateinanti komanda nori išeiti iš Artimųjų Rytų. Tačiau išėjimas kainuoja. Neatsižvelgus į hutus, kyla pavojus, kad tęsis išpuoliai viename judriausių pasaulio jūrų kelių, raketos lys Tel Avive ir gali kilti smurto išplitimas į Saudo Arabiją. Ignoruojant Irano problemą kyla pavojus, kad valstybė, kuri inauguruoja savo prezidentą skandavusiai „mirtis Amerikai“ ir „mirtis Izraeliui“, turės branduolinius ginklus, jau nekalbant apie branduolinio ginklo platinimą nestabiliuose Artimuosiuose Rytuose. Visiškai atsiribojus nuo Sirijos gresia „Islamo valstybės“ ir džihadistų terorizmo sugrįžimas.
Tai yra žemės drebėjimų ir požeminių smūgių problema: geriausiu atveju galite pasinaudoti niokojimu, kad vėliau sukurtumėte ką nors geresnio, arba galite tiesiog pabandyti sumažinti jų žalą. Jūs netgi galite visiškai ignoruoti jų poveikį ir susitaikyti su pasekmėmis. Bet dienos pabaigoje, bet jūs negalite sustabdyti drebėjimo.
Tas pats pasakytina ir apie naujosios Trumpo administracijos Artimųjų Rytų politiką. Kaip ir jos pirmtakai, ji gali pasirinkti, kaip reaguoti į Artimųjų Rytų neramumus – didesniu ar mažesniu veiksmingumu, tačiau prezidento įsaku ji negali užbaigti suirutės taip, kaip užkeikimas gali sustabdyti žemės drebėjimą.
