Brutalus, neteisėtas Rusijos karas su Ukraina tęsiasi jau ketvirtus metus, tačiau Europa vis dar neišnaudojo visų savo svertų prieš Maskvą. Nepaisant didelių mažinimų, pakeitusių pasaulines energijos rinkas, ir Europos Sąjungos įsipareigojimo iki 2027 m. nutraukti visus energetikos susitarimus su Rusija, žemynas vis dar palaiko įvairialypius ryšius su Rusijos energetikos sektoriumi. Kelios Europos šalys nesugebėjo visiškai nutraukti energetinių ryšių su Rusija, tarp jų yra žinomos prorusiškos Vengrijos ir Slovakijos vyriausybės, tačiau jos nėra vienos. 2024 m. tik Slovakija į Rusijos sąskaitas įnešė daugiau iškastinio kuro nei Prancūzija, po jos seka Vengrija, Austrija ir Ispanija.
Demokratijos studijų centro (CSD) gruodžio mėn. ataskaitoje daroma išvada: „Nors Rusijos iškastinio kuro eksportas į Vakarus sumažėjo, sankcijų režime išlieka akivaizdžių spragų“. Niekur gedimai nėra ryškesni kaip suskystintomis gamtinėmis dujomis (SGD). 2024 metais ES iš Rusijos importavo rekordiškai daug SGD – 16,5 mln. metrinių tonų, o tai viršijo 15,2 mln.
Brutalus, neteisėtas Rusijos karas su Ukraina tęsiasi jau ketvirtus metus, tačiau Europa vis dar neišnaudojo visų savo svertų prieš Maskvą. Nepaisant didelių mažinimų, pakeitusių pasaulines energijos rinkas, ir Europos Sąjungos įsipareigojimo iki 2027 m. nutraukti visus energetikos susitarimus su Rusija, žemynas vis dar palaiko įvairialypius ryšius su Rusijos energetikos sektoriumi. Kelios Europos šalys nesugebėjo visiškai nutraukti energetinių ryšių su Rusija, tarp jų yra žinomos prorusiškos Vengrijos ir Slovakijos vyriausybės, tačiau jos nėra vienos. 2024 m. tik Slovakija į Rusijos sąskaitas įnešė daugiau iškastinio kuro nei Prancūzija, po jos seka Vengrija, Austrija ir Ispanija.
Demokratijos studijų centro (CSD) gruodžio mėn. ataskaitoje daroma išvada: „Nors Rusijos iškastinio kuro eksportas į Vakarus sumažėjo, sankcijų režime išlieka akivaizdžių spragų“. Niekur gedimai nėra ryškesni kaip suskystintomis gamtinėmis dujomis (SGD). 2024 metais ES iš Rusijos importavo rekordiškai daug SGD – 16,5 mln. metrinių tonų, o tai viršijo 15,2 mln.
ES šalys, vadovaujamos Vokietija, daug nuveikė, kad sumažintų savo Rusijos energetinę priklausomybę. Nuo 2022 m. pradžios iki 2023 m. pabaigos ES sumažino Rusijos iškastinio kuro importą 94 procentais – nuo 16 mlrd. USD per mėnesį iki maždaug 1 mlrd. Anglies importas yra nulinis. Tačiau visos bloko šalys vis dar perka energijos tiekimą iš Rusijos ir taip moka tiesiai į Rusijos prezidento Vladimiro Putino karo skrynią.
Kalbant apie Rusijos SGD, kurioms nėra taikomos sankcijos ir kurios, palyginti su importuotomis JAV itin atšaldytomis dujomis, tebėra sandėris, Europa netgi atsitraukė. Pagal „Financial Times“.ES šalių importas iš Rusijos, kuriam vadovauja Prancūzija, Ispanija, Nyderlandai ir Belgija, 2024 m. pasiekė visų laikų rekordą.
Rusijos dujų importas yra didžiausia Europos nesėkmė, o 2024 m. pabaigoje Rusija vis dar sudarė 18 procentų viso ES gamtinių dujų importo. 2022 m. dujų importą sumažino Rusija, o ne europiečiai. Tai buvo būtent nubausti Europą už jos atsisakymą mokėti rubliais, dėl ko per tuos metus eksportas į ES sumažėjo daugiau nei per pusę. Iki 2024 m. Rusijos dujotiekio dujų dalis ES importe sumažėjo iki maždaug 8 % viso 2021 m., kai Vokietija ir kitos šalys rado naujas rinkas. Tačiau Rusijos dujos ir toliau tekėjo į ES – per Ukrainos dujotiekius – vieni geriausių vartotojų buvo Slovakija, Vengrija, Austrija, Graikija ir Italija.
Tačiau Rusijos ir Ukrainos dujotiekio sutartis baigiasi 2025 m. sausio 1 d., o Kijevas yra įsitikinęs, kad traukinys sustos: per Ukrainą rusiški degalai nebekeliaus. Nepaisant Ukrainos įspėjimų, gamintojai Austrijoje, Italijoje, Slovakijoje ir Vengrijoje gruodį energingai ir bergždžiai protestavo Europos Komisijai, teigdami, kad Ukrainos sprendimas nepratęsti sutarties kelia grėsmę tiekimo saugumui.
Tiesą sakant, nei Budapeštas, nei Bratislava nepasiduos dėl didesnių kainų, kurias jie turės mokėti kitur. Jie gali pasiekti rusiškas dujas iš „TurkStream“ dujotiekio, einančio po Juodąja jūra į Turkiją, o paskui einantį per Bulgariją ir Serbiją. Politico pranešė, kad už Slovakijos protestų slypi didžiulis jos uždarbis iš „rusiškų dujų perpardavimo ir tranzito“ per Ukrainą – apie 1,5 mlrd. USD per metus. „Balkan Insight“ nustatė, kad Vengrijos interesai taip pat yra piniginiai: „Gazprom“ parduoda Vengrijai dar daugiau dujų, kad Vengrijos prekybininkai galėtų pasipelnyti iš perpardavimo trečiosioms šalims, „o vyriausybė surenka didelę pinigų dalį mokesčiais“.
Tačiau Moldova labai priklauso nuo Rusijos importo ir nukentės įvairiais būdais. Kišiniovas taip nerimauja, kad pertrauka destabilizuos vyriausybę, kad gruodžio 13 d. ji paskelbė 60 dienų nepaprastąją padėtį. 2025 m. įvykus itin svarbiems parlamento rinkimams, Moldovos valdžia nerimauja, kad dėl rimtos energijos krizės ji taps dar labiau pažeidžiama Rusų apgaulė. „Rusija žaidžia paskutine korta, kad užtikrintų, jog Moldovos proeuropietiškas kursas žlugtų“, – teigiama Vokiečių bangaVitalie Calugareanu. „Tikslas yra sukompromituoti proeuropietišką vyriausybę artėjant rinkimams, įskaitant visus lemiamus parlamento rinkimus 2025 m. Juk referendumas dėl narystės ES 2024 metais praėjo mažiausia persvara; lenktynių artumas buvo tiesioginis sunkios Rusijos įsikišimo rezultatas. Paskutinis dalykas, kurio Moldovai reikia, yra dar viena priežastis, dėl kurios jos etniškai mišrios populiacijos jaučia nostalgiją Rusijos ar sovietų valdžiai.
Galbūt Kišiniovas turėtų pagalvoti apie sidabrinį pamušalą: atskyrimas galutinai atskirtų šalį nuo Rusijos energijos šaltinių ir jos patyčių. Be to, tai paralyžiuotų ir galbūt net paskandintų savo atskirtą teritorijos gabalą, esantį tarp Dniestro upės ir Moldovos-Ukrainos sienos, vadinamą Padniestrę. Tris dešimtmečius prorusiško anklavo juodosios prekybininkai gausiai pelnėsi iš rusiškų dujų, kurias jie gauna su nuolaida – mainais už lojalumą. (Padniestrėje yra 1500 Rusijos karių, „taikos palaikymo“ pajėgų, įtrauktų į ilgalaikius Maskvos Ukrainos planus.)
Geopolitiškai Padniestrės diktatūros pabaiga būtų netikėtas atvejis visai Europai ir dar vienas antausys Putinui. Tačiau kita pusė yra ta, kad Padniestrėje yra vienintelė Moldovos šiluminė elektrinė, kuri veikia rusiškomis dujomis. Jei nebūtų alternatyvių Europos energijos šaltinių, visa šalis užšaltų, o vyriausybės pro-ES partijos sumokėtų didelę kainą.
Nepaisant to, kaip ir likusi Europa perėjo prie kitų gamtinių dujų šaltinių, šis Rusijos dujų vartotojų susitarimas – net Moldova – gali padaryti tą patį, pasitelkęs ES ranką.
Kalbant apie naftą, 2022 m. pabaigoje ir 2023 m. pradžioje įsigalioję G-7 ir ES embargai – Rusijos naftos kainos riba 60 USD už barelį ir tiesioginio importo draudimas – atėmė dešimtis milijardų. dolerių nuo Maskvos metinių pajamų. Tačiau Rusijos nafta vis dar sugeba atsidurti ES uostuose. Išimtys valstybėms, neturinčioms prieigos prie jūros, leidžia Rusijos žaliavoms ir toliau tiekti į ES rinkas, ypač į Vengriją ir Slovakiją. Mažesniu mastu Belgija, Austrija ir Čekija taip pat naudojasi lengvatomis perkant rusišką naftą.
Šios išimtys nėra vienintelė priemonė Rusijos iškastiniam kurui patekti į ES rinką. Naftos produktai, rafinuoti iš Rusijos žalios naftos, dažnai pasiekia ES krantus per trečiąsias šalis. Energetikos ir švaraus oro tyrimų centro duomenimis, per pirmuosius tris 2024 m. ketvirčius ES šalys importavo 12,3 mln. metrinių tonų naftos produktų iš Indijos, Kinijos ir Turkijos, iš kurių 4,8 mln. Remiantis CSD ataskaita, „ES naftos produktų importas iš trijų pagrindinių Indijos naftos perdirbimo gamyklų, kuriose naudojama Rusijos žaliava, per pirmuosius tris 2024 m. ketvirčius, palyginti su tuo pačiu laikotarpiu pernai, padidėjo 58 proc.
Šį nuotėkį apsunkina pasaulio šešėlinis laivynas – senstančių tanklaivių, gabenančių Rusijos žalią naftą ir SGD, tačiau plaukiojančių su užsienio vėliavomis, kolekcija. 15-asis ES sankcijų paketas, užbaigtas gruodžio 16 d., draudžia 79 įtariamiems ne ES laivams įplaukti į ES uostus (Jungtinė Karalystė neseniai įvedė panašius draudimus laivams). Be to, Danija, Švedija, Lenkija, Suomija, Estija ir JK dabar tikrins naftos tanklaivių draudimo liudijimus maršrute, kuriuo plaukioja šešėlinis laivynas per Lamanšo sąsiaurį, Danijos sąsiaurį ir Suomijos įlanką. Be to, G-7 šalys svarsto naujas priemones, pradedant visišku draudimu krauti rusišką žaliavą ir baigiant Rusijos naftos kainos viršutinės ribos sumažinimu iki maždaug 40 USD už barelį.
„Rusija sugebėjo apeiti apribojimus ir toliau uždirbti milijardus dolerių iš naftos eksporto ir padėti Putinui finansuoti karą“, – sakė knygos autorė Stephanie Baker. Nubausti Putiną: pasaulinis ekonominis karas siekiant sužlugdyti Rusiją. Bakeris sakė, kad baimė pakurstyti infliaciją neleido G-7 greičiau sugriežtinti Rusijos naftą ir kad sąjungininkai galėjo taikyti agresyvesnes sankcijas šešėliniam laivynui arba sumažinti viršutinę kainų ribą, kad sumažintų Rusijos pajamas. Be to, Jungtinės Valstijos galėjo pagrasinti įvesti sankcijas visiems, įsigyjantiems naftą iš tanklaivių, įtrauktų į juodąjį sąrašą. Bent jau paskutinės sankcijos yra žingsnis teisinga kryptimi, sakė ji.
Rusija taip pat tebėra dominuojanti kuro ir technologijų tiekėja daugeliui Europos branduolinės energijos pramonės. Tai viena didžiausių pasaulyje urano gamintojų ir kontroliuoja 44 procentus pasaulinių urano sodrinimo pajėgumų. Beveik 20 procentų į Europą importuojamo žaliavinio urano atkeliauja iš Rusijos, o dar 23 procentai – iš Kazachstano, kur „Rosatom“, Rusijos branduolinės energetikos korporacija, iš esmės vykdo pasirodymą. Anot Bruegelio, „Sankcijų nebuvimą galima paaiškinti, pirma, santykine ES priklausomybe nuo Rusijos branduolinio kuro produktų ir, antra, ribotu sankcijų poveikiu Rusijos prekybos balansui. 2023 m. ES importavo maždaug (1 mlrd. USD) Rusijos branduolinės pramonės produktų.
Nepaisant to, Jungtinės Valstijos dabar imasi iniciatyvos nutraukti šią prekybą. Maždaug 35 procentai JAV branduolinio kuro importo buvo iš Rusijos. Tačiau rugpjūčio 12 d. Jungtinės Valstijos pradėjo riboti rusiškų urano produktų importą ir visiškai uždraus juos iki 2028 m. sausio 1 d. Naujasis ES energetikos komisaras Danas Joergensenas sakė, kad ES taip pat yra ant sankcijų slenksčio. Europos Parlamentas, už kurį pasisakė. Vos kelias savaites dirbęs Joergensenas kalba sunkiai: žada tęsti visų ES energetinių ryšių su Rusija nutraukimą.
Lapkričio mėn. Maskva atsakė – ir ES tikrai gali tikėtis tokio pat elgesio. Bulgarija, Čekija, Slovakija ir Vengrija (ir Suomija daugiausia) naudojasi tik Rusijos branduoliniu kuru ir technologijomis dėl savo . Kalbant apie Prancūziją, „atrodo, kad ji pasiryžusi išlaikyti savo branduolinius santykius su Rusija importuodama prisodrintą uraną ar daugybe projektų su „Rosatom“, teigiama 2024 m. Pasaulio branduolinėje ataskaitoje.
Atsižvelgdama į humanitarinę tragediją Ukrainoje ir karo geopolitines pasekmes, Europa turėtų paspartinti aiškių gairių ir ankstesnių terminų formulavimą, kaip laipsniškai nutraukti visų rūšių Rusijos energijos importą.
