Nuo pat 2023 m. spalio mėn. įvykusių „Hamas“ atakų Europos Sąjungos reakcija į Izraelio karinius veiksmus Gazoje ir Libane atskleidė didžiulius skirtumus bloke. Nors ES ryžtingai pasmerkė pradinį smurtą, atskirų valstybių narių atsakas į Izraelio veiksmus labai skyrėsi, pabrėždamos ES užsienio politikos mechanizmų sudėtingumą ir netiesioginį poveikį Sąjungos autoritetui ir patikimumui pasaulinėje arenoje.
ES ir Izraelio asociacijos susitarimas: dabar įtempti santykiai
Europos Sąjungos ir Izraelio asociacijos susitarimas, kuris yra esminis abiejų šalių prekybinių ir diplomatinių santykių aspektas, šiuo metu yra itin atidžiai stebimas atsižvelgiant į pastarąsias Izraelio karines operacijas. Diskusijose svarbiausia yra susitarimo žmogaus teisių sąlyga, reikalaujanti, kad abi šalys laikytųsi žmogaus teisių kaip pagrindinio savo partnerystės aspekto. Tačiau valstybės narės, įskaitant Airiją ir Ispaniją, dabar įrodinėja, kad dabartiniai Izraelio kariniai veiksmai yra šios sąlygos pažeidimas, ypač kritikuodamos tai, ką jos laiko neproporcingu jėgos panaudojimu prieš Gazos civilius gyventojus.
Ir Airija, ir Ispanija ragino sustabdyti susitarimą, verčiant ES pasinaudoti savo ekonominiais svertais, kad būtų laikomasi tarptautinių humanitarinių standartų. Tačiau jų pozicija išryškina platesnius susirūpinimą bloke dėl įsipareigojimų žmogaus teisių srityje derinimo su ekonominiais ir strateginiais interesais. Ir atvirkščiai, tokios valstybės kaip Vokietija ir Austrija laikosi labiau pamatuoto požiūrio, pabrėždamos strateginį Izraelio vaidmenį regiono stabilumo ir kovos su terorizmu srityje. Jie savo ruožtu teigia, kad susitarimo sustabdymas gali dar labiau destabilizuoti regioną ir susilpninti ES įtaką jame.
Padalinio esmė – platesnės diskusijos dėl ES užsienio politikos sistemos, pavyzdžiui, ar ekonominiai susitarimai turėtų būti žmogaus teisių propagavimo užsienyje priemonė. Tai taip pat rodo sudėtingą ES diplomatijos sampratą, kai strateginiai aljansai dažnai kertasi su Sąjungos žmogaus teisių principais. ES nesutarimo dėl užsienio politikos stoka labai kenkia jos gebėjimui daryti vieningą diplomatinį spaudimą, ypač sudėtinguose konfliktuose, tokiuose kaip Gazos ruože ir Libane. Kol nebus pasiektas susitarimas dėl nuoseklaus žmogaus teisių sąlygos taikymo, šis nesutapimas ir toliau trukdys ES įtakai pasaulinėje arenoje.
Vidiniai susiskaldymai: fragmentuotas užsienio politikos požiūris
Suskaldyta ES pozicija Izraelio atžvilgiu, kai tokios šalys kaip Airija ir Ispanija siekia imtis ryžtingų priemonių, tokių kaip sankcijos, o Vokietija ir kelios Rytų Europos valstybės išlieka atsargios dėl istorinių, ekonominių ir saugumo problemų, pabrėžė jos susiskaldžiusį požiūrį į užsienio politiką.
Vokietijos santūri pozicija, kurią paveikė jos santykiai su Izraeliu po Antrojo pasaulinio karo, atspindi istorinės atsakomybės įsipareigojimą, kurį kartoja tokios valstybės kaip Vengrija ir Lenkija, kurios savo užsienio politikoje dažnai teikia pirmenybę stabilumui ir saugumui. Ir atvirkščiai, Airija ir Ispanija daugiausia dėmesio skyrė žmogaus teisėms ir tarptautinei teisei, vadovaudamosi principine pozicija, kuria siekiama atsakyti už numanomus pažeidimus. Airijos poziciją ypač formuoja jos pačios istorinis kolonializmo kontekstas, skatinantis tvirtą įsipareigojimą gerbti žmogaus teises. Ispanijos ministras pirmininkas Pedro Sánchezas paragino Europos Komisiją „(…) kartą ir visiems laikams atsakyti į oficialų dviejų Europos šalių prašymą sustabdyti asociacijos susitarimą su Izraeliu, jei bus nustatyta, kaip viskas rodo, kad žmogaus teisės yra pažeidžiamos. pažeidė“, – pabrėžė situacijos rimtumą.
Dėl šių skirtumų ES nesugeba pateikti vieningos pozicijos, atsižvelgiant į politiškai įkrautą Artimųjų Rytų kraštovaizdį, kuris kelia pavojų ES strateginiams tikslams ir patikimo pasaulinio tarpininko reputacijai.
Poveikis ES pasauliniam vaidmeniui ir darnios ES užsienio politikos keliai
Kadangi Sąjunga siekia įsitvirtinti kaip svarbi pasaulinė galia, norint, kad ES veiksmingai paveiktų taikos procesus, svarbiausia bus kovoti su vidaus nesutarimais ir užtikrinti didesnę sanglaudą. Ši būtinybė tampa itin svarbi nepastoviuose regionuose, tokiuose kaip Viduriniai Rytai – sritis, kurioje dabar kyla abejonių dėl ES patikimumo.
ES iššūkis pateikti vieningą požiūrį į Izraelio karinius veiksmus Gazoje ir Libane išryškina platesnius jos užsienio politikos klausimus. Siekdama sustiprinti savo, kaip pasaulinio masto veikėjo, poziciją, Sąjunga turi skatinti didesnį valstybių narių koordinavimą ir sukurti tvirtesnius mechanizmus, kad būtų galima suderinti strateginius prioritetus.
Norint pasiekti nuoseklesnį užsienio politikos metodą, greičiausiai reikės tolesnės integracijos ir struktūrinės sistemos, kad būtų suderinti nacionaliniai interesai su platesniais ES geopolitiniais tikslais, todėl greičiausiai reikės reformuoti dabartinę veto sistemą Taryboje tokiose „jautriose“ politikos srityse. Pašalindama šias vidines atskirtis, ES gali sustiprinti savo, kaip patikimos ir veiksmingos pasaulinės veikėjos, poziciją, ypač strategiškai svarbiuose regionuose, tokiuose kaip Viduriniai Rytai.
