Likus kelioms dienoms iki Rusijos invazijos į Ukrainą vasario 24 d., Turkijos dienraščio „Sabah“ vyriausiasis komentatorius Mehmetas Barlasas savo situacijos vertinimą apibendrino sakiniu: „Jei turėtume tikėtis karo, prezidentas Erdoganas nebūtų išvykęs. šiandien keturių dienų kelionei į Afriką. Jis pridūrė, kad su Turkijos prezidentu Recepu Tayyipu Erdoganu nuolat bendrauja Rusijos Vladimiras Putinas.
Ar Bosnija ir Hercegovina yra toliau Rusijos radare?
SKAITYTI DAUGIAU
„Visi ekspertai“, – tęsė pripažintas R. T. Erdogano šalininkas, sutiko, kad Vašingtonas eskaluoja krizę, kad sustiprintų savo dominavimą Vakarų Europoje. Tuo Barlasas taip pat pakartojo bendras nuotaikas Turkijoje. Tai laimė, sakė jis Rusijos prezidentas yra daug protingesnis ir išmintingesnis nei jo kolega amerikietis Joe Bidenas.
Ryšys tarp Erdogano ir Putino
Toks teigiamas V. Putino įvaizdis ir R. T. Erdogano pažintis su Kremliaus lyderiu nėra atsitiktinis. Ypač po nesėkmingo bandymo perversmo Turkija 2016 m. R. T. Erdoganas, padedamas V. Putino, sugebėjo išsiskirti nepriklausomai nuo – o kartais net prieš – JAV ir Europos svarbiausiais užsienio politikos klausimais.
Sirijoje ir Azerbaidžane Ankarai ir Maskvai pavyko atskirti Vakarų veikėjus. Libijoje ir rytinėje Viduržemio jūros dalyje, Turkija veikia kaip konkurentas ar net priešininkas Europos Sąjungos valstybėms narėms.
Turkijaflirtas su Maskva sukėlė susirūpinimą, kad Ankara gali visiškai nusigręžti nuo Europos. Tai prisidėjo prie ES vaikiško požiūrio į pirštines Turkija rytinėje Viduržemio jūros dalyje ir Kipre. Tai taip pat lėmė pavėluotą Vašingtono reakciją į Turkijaįsigijimo Rusijos S-400 priešraketinės gynybos sistema su sankcijomis. Tai tiesa Turkija turi patirties su Putinu kaip šaunų strategą ir negailestingą galios politiką tokiuose konfliktuose kaip Sirijoje. Tačiau atrodė, kad Erdoganui visada pavykdavo išvengti eskalacijos.
Nepaisant visos Ankaros įtampos su Maskva, Erdogano suartėjimo su Rusija priartino jį prie savo šalies strateginės autonomijos nuo Vakarų tikslo. Turkija sumaniai laviravo tarp pasaulinės konkurencijos frontų ir vos per kelerius metus sugebėjo gerokai išplėsti savo apimtį bei įtaką.
Tačiau pagal šią sūpynių politiką Turkija su Vakarų valstybėmis elgiasi daug konfrontatyviau nei su Vakarų valstybėmis Rusija. Daugelį metų vyriausybės spauda piešė teigiamą vaizdą Rusija ir neigiamas JAV ir Europos. Tai neturi įtakos Turkijos viešajai nuomonei. Maždaug prieš mėnesį Rusija užpuolė Ukrainagarsaus nuomonės tyrimų instituto atliktoje apklausoje nedidelė santykinė dauguma – 39 % respondentų pritarė bendradarbiavimui užsienio politikos srityje su Rusija ir Kinija, o ne Europa ir JAV.
Pirmosiomis dienomis po Rusijos invazija, Ankaros politika laikėsi tiksliai minėto modelio. Turkija pasmerkė išpuolį, bet nedalyvauja taikant sankcijas Rusija. Balsuojant dėl sustabdymo Rusijos atstovavimo teises Europos Taryboje, Turkija buvo vienintelė NATO valstybė, susilaikiusi ir todėl palieka savo oro erdvę atvirą Rusijos lėktuvams.
Vakarai ypatingą dėmesį skiria tam, ar ir kaip Turkija įgyvendina Montrė sutartį. 1936 m. sutartis reglamentuoja karo laivų perplaukimą TurkijaDardanelų ir Bosforo sąsiaurių į Juodąją jūrą. Juo ribojamas ne pakrantės valstybių laivų skaičius, tonažas ir buvimo Juodojoje jūroje trukmė. Karo atveju konvencija numato, kad vandens keliai turi būti uždaryti konflikto šalių laivams, o Ankarai patikėta taikyti sutarties nuostatas.
Ankara svyruoja aplink
Prireikė Turkija keturias dienas Rusijos invaziją priskirti „karui“. Tačiau Ankara vis dar nenori oficialiai uždaryti vandens kelių, kaip numatyta sutartyje, konflikto šalių laivams, Rusija ir Ukraina. Vietoj to Ankara perspėja „visas šalis, nesvarbu, ar jos yra Juodosios jūros pakrantės, ar ne“, nesiųsti karo laivų per sąsiaurį.
Tiesiogine prasme šis žingsnis nėra nukreiptas vienašališkai prieš Maskvą, bet ir apsunkina NATO laivų plaukti į Juodąją jūrą. Tačiau pagal sutartį vandens keliai gali būti uždaryti visų šalių karo laivams tik tuo atveju, jei Ankara mano, kad jai tiesiogiai gresia karas. Sąmoningai kurdamas dviprasmybę, Turkija trianguliavo tarp Vakarų ir Rusija.
Tačiau iš pradžių beveik nepastebimai įvyko apsisukimas. Tam yra keturios priežastys. Pirma, Vakarai demonstruoja vienybę ir ryžtą, neregėtą nuo Šaltojo karo laikų, o jų sankcijos kenkia Rusijos stovint pasaulyje. Antra, V. Putinas praranda savo, kaip sėkmingo valstybės veikėjo ir patikimo partnerio, charizmą. Trečia, Ankara suvokia, kad Putino vizija apie didelę Rusijos imperiją gali išprovokuoti daugiau karų. Ketvirta, priešininkų gretos užsidaro ir jiems darosi vis sunkiau Turkija tęsti savo sūpynių politiką.
Taigi pastarosiomis savaitėmis Ankaroje atsirado stipriai provakarietiški tonai. Turkija ir toliau rems Ukraina prezidento atstovo teigimu, konsultuodamasi su Vakarais. Užsienio reikalų ministras Mevlutas Cavusoglu dabar teigia prieštaravęs Rusijos linki, kad karo laivai per Bosforą plauktų „visa draugiška“. Prezidentas Erdoganas taip pat pasisako už pripažinimą Ukraina į Europos Sąjunga ir Kosovas į NATO.
Be to, Ankara neprieštarauja Ukrainos diplomatų pranešimams Turkija tiekia daugiau ginkluotų bepiločių orlaivių ir apmoko pilotus skristi bepiločiais orlaiviais. kovo 2 d. Turkija prisijungė prie didžiosios daugumos valstybių JT Generalinėje Asamblėjoje, kuri pasmerkė Rusijos invaziją Ukraina kad paklausė Rusija „nedelsiant, visiškai ir besąlygiškai išvesti visas savo karines pajėgas“. Po dviejų dienų per neeilinį posėdį NATOužsienio reikalų ministrai, Turkija parėmė dislokavimą NATO‘s Reagavimo pajėgos į NATO kaimyninės šalys Ukraina.
Panašu, kad Putinas ne tik atneša seniai prarastą vienybę ESbet jis taip pat primena Turkija Vakarų ryšių pranašumus. Vakarų valstybės turėtų suvokti, kad bus tik didesnė vienybė tarpusavyje ir didesnis ryžtas Turkija vėl susidraugauti su Vakarais.
* (Šis straipsnis iš pradžių paskelbė Vokietijos tarptautinių ir saugumo reikalų institutas (SWP), pataria Vokietijos vyriausybei ir Bundestagui visais klausimais, susijusiais su užsienio ir saugumo politika.)
Šiame straipsnyje išreikštos nuomonės yra paties autoriaus ir nebūtinai atspindi „Fair Observer“ redakcinę politiką.
