Aš žinojau, kad Kauno nacionalinio dramos teatras yra labiau nacionalinis nacionalinis dramos teatras, veikiantis sostinėje, tačiau Egidijus Stancikas mane sustabdo. Jis sako, kad Lietuva yra tokia maža būsena, kad mes taip pat neturėtume jos sumažinti. Kovo 11 d. Eve jis bus apdovanotas vyriausybės kultūros ir meno premija jam, Kauno nacionalinio dramos teatro vadovui. Socialinių mokslų gydytoja Stancika gali būti vadinama žmogaus-socialiniu asmeniu: jis yra ir vadybininkas, aktorius, renginių organizatorius, direktorius, laidos vedėjas ir turbūt puikus lyderis, jei kas nors negyvenamas teatro komanda, planavo ją pristatyti garbingam prizui.
Danutė Šeputytė, laikraštis „Respublika“
– Įdomu, ar premija, kaip jūs sutinkate žmones, apsvarstyti „Destiny“ dovaną?
– Taip, žinoma. Žvelgdami atgal matote, kiek gyvenimo man suteikė prasmingų situacijų. Avarijos prizas yra didžiulė staigmena, galų gale negalvosite, kad kada nors būsite apdovanoti. Idėja idėja, kad šią iniciatyvą kilo mano komanda. Prizas suteikia prasmę ne tik mano paties gyvenimo krypčiai, bet ir su manimi komandos kryptimi.
– Turėjote perskaityti, kai pasikonsultavote, kad nesvarstote savo veiklos (tikriausiai sakyti „našta“). Bet jūsų veikla nėra tik lengvas pasivaikščiojimas?
– Jei mano pareigos būtų sunkios ir pataisos, jei kenčia gyvenimas, sakyčiau, kad gyvenu neteisingai. Kartą pavasaryje daug dirbdamas, organizuodamas ir režisuodamas įvairius įvykius, lašindamas kojas, galvojau: Na, dabar darbo laikas baigėsi, mano gyvenimas prasidės. Bet aš greitai supratau, kad ne tik apgavau buvimą, bet ir pavogiau save. Todėl aš sukūriau sistemą, kuri tapo mano gyvenimo laiku. Netikėtai valandų valandos buvo „daugiau“, o pats darbas pradėjo teikti daugiau malonumo. Ir daugiau iššūkių mano veikloje matau ir daugiau prasmės joje, o nauji iššūkiai yra judėti.
– Ar tai šiandien augina?
„Matydamas, kad likimas ne tik apdovanojo mane, bet ir manęs nespaudė“, -, žinoma, sukūriau savo gyvenimo rėmą, su savo artimųjų palaiminimu. Taigi aš natūraliai pripratau, kad sunkumai laikytų dovaną, nes daugiau galimybių daryti klaidas, o ne diskomfortas, jaučiamas lipant į stačią kalvą …
– Kaip jūs sakote, kaip jūs sakote, pateksite į vaiką?
– Aš turiu omenyje tai vidiniame pasaulyje. Aš kalbu apie tą nemažą, ištikimą savo idealiems ir vertybėms savo „I“, kuriam iš savo karjeros turime karjerą, adaptaciją ir pragmatizmą. Įgiję vis daugiau patirties, tapdami vis daugiau suaugusiųjų, subrendusių, mes dažnai pamirštame „mažąjį princą“ savyje, tą gryną, ištikimą bičiulį ir jis guli iš mūsų gyvenimo tamsos, kaip tas vaikas su pienu garsiajame Chiurlionio atvaizde. Tas vidinis vaikas apsaugo natūralią šviesą ir neturėtų būti lenktas, o įgėlimas. Tiesą sakant, jis yra tarsi sąžinė, kurią gyvenimas dažnai užima ir klaidina.
-Ar jūs taip pat galėtum apsvarstyti tautos likimą kovo 11 d.?
-11 -oji kovo mėn. Man suteikė galimybę susiformuoti kaip pilietis kaip asmenybė. Aš gimiau sovietinės eros pabaigoje ir buvau vienas iš pirmųjų leidimo baigti Lietuvoje, baigusi Lietuvoje. Gimdama Sąjūdis, Vilnius konservatorijos (dabar muzikos ir teatro akademija), kur aš studijavau, vaikščiojo prieškambariuose Julius Juzeliūno ir Vytutas Landsbergis, apskritai atgimimo intelektualų karta, mūsų studentams ir dieviškosios išminties. Pakartotinai su prof. Aš nuėjau į Landsbergį į jo „Žiguliuką“ į susitikimus, kuriuose skaičiau Kudirkos „Penis“, kitus patriotinius eilėraščius, ir jis anksčiau kalbėjo ir vaidino čiuurlionį … Aš taip pat prisimenu režisieriaus Jono Jurašo makabrišką šokį į Seimasą. Nepriklausomybė buvo tarsi dangiška mana, ir ji augo ir drąsino bei dalyvavo valstybėje. Aš sakyčiau, kad Dievo dovana gimsta tokiais laikais ir bent jau prisideda prie valstybės sukūrimo.
-Degu, kad nuo 2007 m. Vadovaujate „Kaunas Drama“ teatrui, įsivaizduojama, kad teatras įgijo Nacionalinio teatro statusą jūsų užgaidoje. Ar manote, kad tai yra įsipareigojimas ar galimybė?
– Galima sakyti, kad tai buvo mano užgaida, tačiau tai yra visiškai natūralu, atsižvelgiant į teatro istoriją – tai profesionalaus Lietuvos teatro lopšys. 1920 m., Pradėjęs dramą Kaunyje, po penkerių metų jis tapo valstybiniu teatru, o vokiečių okupacijos metu sovietiniais metais jis buvo vadinamas Didžiojo teatru ir sovietų valstybės akademinės dramos teatru. 2012 m. Jam buvo suteiktas Nacionalinio teatro statusas. Jis turi išskirtinę misiją ir istoriškai subrendo galimybes.
– Jei tiesiog stebi savo repertuarą, nekyla abejonių – čia Vydūnas, Čiurlionis, Milašijus, Romo Kalanta, Škėma, yra klasika ir modernumas, spektaklių krūva, kuri parduodama akyje …
– O ne, nekalbėk. Lietuva yra tokia maža būsena, kad neturėtume jos dar labiau sumažinti. Aš lieku uniformos šone. Seniai atsisakiau konkurencinio požiūrio į bendrus projektus ir bendrystę. Mes nedvejojome su kitais teatruose, tačiau dalijamės tuo, kas geriausia kiekvienam jo užimtos nišos teatrui. Pavyzdžiui, šiais metais mes susitarėme su Lietuvos nacionaliniu dramos teatru spektaklio „čiuurlionio kraštovaizdžio: SEA“ ekspozicijoje. Mes visi papildome Lietuvos teatro piešinį ir tuo pat metu įgyjame platesnį išsibarstymą.
– Atrodo, kad jums nepatinka sakyti „ne“, kaip ir ryškios atminties direktorius Rimas Tuminas. Ar patiriate nepatogumų?
– Jei būčiau jums pasakęs „ne“, būčiau gyvenęs ramiau, nes po kiekvieno leidinio gausite įvairių atsakymų, tačiau, manau, neigimas, manau, prieštarauja pačios kūrybos koncepcijai. Žodis „ne“ sunaikina, tarsi pašalintų galimybes, o žodis „taip“ atvirkščiai, tiesiog reikalauja, provokuoja sutelkti dėmesį į savo drąsą ir valią. Aš patyriau tam tikrų apribojimų, tačiau niekada nesigailėjau dėl šių aplinkybių, kad patvirtinčiau savo principus, o kitais -išprovokavau save naujam elgesiui, kuris jiems suteikė nedažną, nesuvokimą.
– Atmintis užstrigo vienas subtilus stebėjimas. Po to, kai „Land Meliamacija“ sunaikino jūsų vienkartinį – namą ir sodą, o jūsų tėvai buvo priversti persikelti į gyvenvietę, jūs sakėte, kad gyvenimas tapo viešesnis, bet prastesnis. Ši idėja kelia daugybę klausimų. Prastesnis materialiai?
– Prisimenu tą laiką su begaline meile savo tėvams, kurie buvo paprasti žmonės, ir jei ne sovietų okupacijai, jie greičiausiai būtų galėję siekti daugiau mokslo. Matote, kad per tą techninį, fizinį melioraciją įvyko dvasinė melioracija. Tai buvo atimta tai, kas lietuvei paverčia apgalvotą, romantišką svajotoją. Mano atveju, buvo diskvalifikacija, kai jums nereikėjo bandyti jausti gamtos gyvenimo: matėte medžius, matėte šviesos ir spalvos žaidimą šakose, matote spalvos spalvą, kaip ji išnyksta kaip sutemos, kaip naktinis pintas ir visa tai matote. Nepaaiškinamas, bet negailestingas noras kažkur nuvykti, skubėdamas, kai vaiko supratimu yra didelių įvykių ir didelių žmonių, kurie juos kuria. Ir jei ne dėl to vaikystės ilgesio, aš greičiausiai nebūčiau ėjęs keliu, kurį man pavyko eiti iki šios akimirkos. Jausmas, į kurį nuėjau, suteikė drąsos ir noro žinoti, pamatyti ir tai, kas ten yra toliau. Santykiai su mano tėvų namais (aš užaugau penkių vaikų šeimoje), atsitraukiau, tarsi pristabdyčiau žingsnius, tačiau, norėdamas visiškai sutramdyti liūdesį ir pažinimo ilgesį, man padėjo poezija, ypač Algimantas Mackus'as, kur jis traktuojamas kaip ištikimas apaštalas. Tokiu būdu, liūdesys, vienatvė, aš ėjau į savo menininko kelionę, nepamiršdama tėvų ar artimųjų, su kuriais ryšys buvo ir yra.
– Ar jūsų posakis negali būti pritaikytas lietuvėms, kurios palieka savo tėvynę? Galbūt jie taip pat smerkia dvasinį melioraciją?
– Kiekvienas atvejis yra skirtingas, tačiau viskas priklauso nuo to didelio pasaulio ir to, ką jūs atvykstate į tą pasaulį … Kartais žmonės yra apgauti, manydami, kad jie uždirbs daug pinigų labai lengvai, praturtės ir pagaliau eis į laimės uostą, bet kažkaip neįvyks. Jie mato, kad lengvi ar sunkiai uždirbti pinigai nesuteikia gyvybės deguonies – nei pilnatvės, nei laimės. Laimę suteikia kažkas kita, o dažniausiai yra mažo vaiko atitikmuo mumyse ir pasaulio įvaizdžio atitikmuo. Bet aš lengvai galiu rasti kitų pavyzdžių. 2003–2004 m., Keliaudamas su skaitytojų programa po Amerikos ir kitų Lietuvos bendruomenių, mačiau daugybę žmonių, kurie man pasakė, kad išvykimą iš Tėvynės gali būti ne tik įkalintas, bet ir kai kuriems, kad būtų galima prasmingai skraidyti. Viskas priklauso nuo nustatytų tikslų. Jaunystėje aš suformulavau šį požiūrį: kiek draugų, darbo ir pinigų turiu, ir, kitaip tariant, išmokti mėgautis tuo, ką jie turi. Dabar mes kalbame, aš inventorizuoju savo mintis ir džiaugiuosi, kad jose rasiu lengvą lazdelę, kurią aš galiu ir toliau suskaidyti, užuot suklupęs į neviltį, kurios ir aplink mus yra gana daug geopolitinės situacijos.
– sakydamas, kiek draugų turite, taip gražu. Bet argi neatsisveikinote, išsiskiriate su jais, praraskite?
– Tavo klausimas kelia mane liūdesį … Kai vaikščiojate aplink Kauną Petrašiūno kapines ar po menininkų kalvos Vilnius, galite pasinerti beveik kiekvieną kapą savo prisiminimuose apie Anapilino paliekančius draugus, draugus, pažįstamus tiek daug sąveikos ir dirbau, ir dirbau, bet aš nesijaučiau iš jų, bet aš nepašalinu tų žmonių iš savo „sąrašo“, ypač su skirtingais požiūriais ir dirbdama, ir aš dirbau nuo jų, bet aš nepašalinu tų žmonių iš savo „sąrašo“, ypač su skirtingais požiūriais ir dirbdama. Aš stengiuosi išlaikyti tokius žmones labai kantriai ir gana pagarbiai, ir dažnai mūsų konfrontacija tampa kūrybingu bendradarbiavimu. (Juokiasi.) Sunaikinti nėra sunku, tačiau man neįdomu, man įdomu sužinoti sąsajas, kuriose atrodo neįmanoma jų rasti. Matyt, turiu kažkokią natūralią diplomatiją.
– Tai reikštų, kad bėgant metams stengiatės nekeisti savo draugų ar įsitikinimų? Pavyzdžiui, ar jūs vis dar esate teatro antraisiais aktoriaus namais?
– Aš ne kartą pasakiau studentams, kad esu besikeičiantis žmogus. Kai jie bando man priminti, kas aš kitoks, primenu savo amžių, kad negaliu pakeisti pasaulio. Aš jau žinau, kad tiek, kiek galiu pakeisti save, pakeisiu „pokyčius“ ir aplinkinį pasaulį … ir teatrui jis vis dar yra man šventovė. Galiu atsakyti atsakingai, kad mūsų teatre, mano komandoje, yra daug jaunų žmonių, kurie dirba su tokiu atsidavimu, tokiu kūrybiškumu, tokiu atsidavimu, nelaukdami papildomo atlygio, kad tai tampa atlygiu ir išsipildys galvos svaigimo jiems ir man, ir aš galvoju auditorijai. Matau gražią idealistinę pradžią, ir tai yra pats vertingiausias dalykas šiame dalykų tikėjime.
-Kaip renginio direktorius, norėčiau paklausti, kaip jūs įsivaizduojate kovo 11 d. Šventę? Kaip turėtume jį švęsti?
– Šeimose, bendruomenėse, ne taip garsiai. Bent jau man tą dieną nereikia pop. Man reikia susitikimo su žmogumi, kurį galėtume jaustis, kalbėtis, mėgautis kalnais, ir galbūt mūsų susitikime rastų išgelbėjimą to, ką turime padaryti šiandien ir rytoj … Aš įsivaizduoju žmones, kurie nėra scenose, ne triukšme, o kvadratėliuose, gatvėse … mozaika ir žada viltį teikiančią ateitį …
• Leidinį dalijasi Lietuvos regioninis naujienų portalas „Miesto naujienos“. „National Kaunas“ dramos teatras paskelbė naujieną. Galite rasti daugiau naujienų sau ir savo miestui svetainėje www.miestonaujienos.lt.
