Koncertinės įstaigos Šiaulių valstybinis kamerinis choras „Polifonija“ erdvėse veikia vienos žymiausių Šiaulių tapytojų, poetės, filosofės Birutės Kuicienės darbų paroda „Muzika ir menas“.
Parodos atidarymas įvyks gegužės 7 d. 17 val., prieš koncertą „Džiaugsmo džiazas“ (Remio Rančio Trio).
„Atrinkau pačius gražiausius savo darbus“, – šypsosi tapytoja, dėliodama paveikslus mažosios salės ir foje pasieniais, atidžiai vertindama, kurioje vietoje pakabintas darbas geriausiai atsiskleis parodos lankytojams.
Ir juokiasi išgirdusi, kad jos paveikslų spalvos tokios „skanios“, kad ima atrodyti, jog erdves užpildė karamelės, gėlių, smilkalų kvapas, sukurdamas neįtikėtinai džiaugsmingos šventės atmosferą.
Birutė sako, kad parodai „Muzika ir menas“ atvežė ir vienus naujausių darbų, ir tuos, kuriuos surinko iš asmeninio „aukso fondo“.
„Vadinu juos relikvija, nes jie iš įvairių mano gyvenimo tarpsnių, mano išgyvenimų, supratimo, kas yra gyvenimas, kas tas Kristus, kaip čia mums sekasi“, – paaiškina.
Keli kūrėjos darbai – religinio turinio ir Birutė sako, kad parodos lankytojas, žvelgdamas į paveikslus, turi išgirsti, ką jie sako, įsiklausyti, suvokti, kaip mums toliau elgtis, kaip nusiraminti, kaip susikaupti, likti žmonėmis.
„Nes kai tu esi ramus, sąžiningas sau, tavęs niekas negali įveikti. Tau neturės galios blogis, nesantaika, pyktis, – jie negalės prie tavęs prieiti, su tavimi susidoroti. Tu pasidarai švarus. Esu tuo giliai įsitikinusi. Šiame pasaulyje daug nesąžiningų žmonių, todėl geriau turėti reikalų su draugais, su žmonėmis, kuriuos pažįsti, kurie patikrinti, kurie tavęs neišduoda, myli, supranta. Tokiems žmonėms nieko nereikia įrodinėti: ar tu talentingas, kaip kuri, koks esi“, – kalba tapytoja.
Birutė įsitikinusi, kad dailininkas neturi stovėti prie paveikslo ir pasakoti, ką nutapė. Nes tada žiūrovui nustatai rėmus, o reikia, kad paveikslas pats žiūrinčiajam atsiskleistų.
„Kai žmonės ima kalbėti, aš nustembu, kaip gali paveikslas taip prakalbinti. Dailininkui tai dovana. Ir, ko gero, žiūrėtojui. Jis turi gauti šią dovaną“, – dalinasi kūrėja.
Nors B. Kuicienės darbai labai spalvingi, ji nėra komercinė kūrėja. Jai labai svarbi prasmė, ji nuolat sau kelia klausimų, ką vienu ar kitu darbu nori pasakyti: „Paveikslas neturi būti tik gražus. Jei tapau gėles, šalia yra žmonės, nes kalbu apie santykius, o ne gėles“.
Dar Birutė priduria, kad tapydama labai gerai jaučiasi, nevargsta, nesikankina prie darbo.
„Kraujas“ liejasi laisvai. Net atrinkdama šiai parodai darbus pasidaviau impulsui – kaip Dievulis pasakė, taip ir atrinkau. Liepiau paveikslams lipti į mašiną, kaip su gyvais pasikalbėjau“, – nusišypso ir tęsia, kad menininkas turi kurti darbą, kol patinka. Per jėgą kurti negali.
„Darbas turi skleisti gėrį, šilumą, nes kūrėjas atsako už tai, ką sukuria. Esu idealistė, pacifistė“, – nusišypso.
Tiesa, Birutė yra tapiusi karo tema, bet paveiksluose nebuvo nei sprogimų, nei kraujo. Jos paveiksle tebuvo atsisukęs briedis…
Birutės Kuicienės parodą aplankyti galima iki gegužės 21 d.
Apie autorę
Dailininkė Birutė Kuicienė (Birutė Kuic) 1982 m. baigė Šiaulių pedagoginio instituto Dailės fakultetą (dabar Vilniaus universiteto Šiaulių akademija) – braižybos, dailės ir darbų mokytojo specialybę, 2000 m. – filosofijos studijas. Jos tapybos darbai buvo eksponuojami Austrijos, Anglijos mugėse, aukcionuose, parodoje „Moteris iš anapus“ Vienoje, Schoscenou pilyje parodoje „Naujoji ir senoji Lietuvos dailė“, kartu su kitais lietuviais dailininkais parodoje Italijoje.
Autorės kūryboje atsiskleidžia impresionistinis braižas, dėmesys momento laikinumui, vidinėms būsenoms. Tapydama aliejumi dailininkė teptuką valdo švelniai ir jausmingai, daug improvizuoja ir atsiduoda kūrybos tėkmei. Dažnai tapo ciklais, tyrinėdama gamtos, miesto temas.
