Naujojoje Europos Komisijoje yra už Viduržemio jūrą atsakingas Komisijos narys. Emanuele Errichiello nagrinėja, ką šis pokytis galėtų reikšti ES ir Viduržemio jūros regiono valstybių santykiams.
Gruodžio 1 d. oficialiai pradėjo dirbti naujai patvirtinta Europos Komisija. Reikšminga ir gana neįvertinta naujovė naujojoje Komisijoje yra specialaus generalinio direktorato ir Komisijos narių portfelio, skirto išskirtinai Viduržemio jūrai, sukūrimas.
Istoriškai ES ir Viduržemio jūros šalių santykius formavo ambicingos, bet dažnai nepalankios iniciatyvos. Pavyzdžiui, 1995 m. Barselonos procesas numatė regioninę bendros gerovės sistemą, pabrėždamas prekybos liberalizavimą, kultūrinį dialogą ir bendrą politinę reformą. Tačiau projektui buvo sunku pasiekti apčiuopiamų rezultatų dėl geopolitinės įtampos, darnaus valdymo trūkumo ir skirtingų valstybių narių prioritetų.
Panašiai 2003 m. pradėta Europos kaimynystės politika siekė stiprinti glaudesnius ryšius su kaimyninėmis šalimis teikiant finansinę pagalbą ir derinant politiką, tačiau ji sulaukė kritikos dėl riboto poveikio ir pernelyg „iš viršaus į apačią“ metodo. Taigi šis naujausias pokytis gali atspindėti perkalibruotą ES geostrateginį dėmesį po dešimtmečius slūgusio susidomėjimo jos pietine kaimyne. Tačiau kaip mes galime interpretuoti šią naują iniciatyvą iš to, ką žinome iki šiol?
Regiono kūrimo mirtis
Pirmuoju už Viduržemio jūrą atsakinga Komisijos nare bus Kroatijos politikė Dubravka Šuica, buvusi Europos Komisijos pirmininko pavaduotoja, atsakinga už demokratiją ir demografiją. Ši nauja pozicija yra struktūrinis nukrypimas nuo ankstesnio susitarimo, kai Viduržemio jūros regiono bendradarbiavimas priklausė platesnei už kaimynystę ir plėtrą atsakingo Komisijos nario kompetencijai. Tačiau šio „atnaujinto dėmesio“ ypatumai reikalauja kruopštumo.
Komisijos pirmininkės Ursula von der Leyen misijos laiške pabrėžiama, kad migracijos valdymas yra pagrindinis naujojo portfelio ramstis, kurį lems „Naujas Viduržemio jūros paktas“. Konkrečios direktyvos apima ES migracijos politikos išorės aspektų įgyvendinimą, griežtos sienų kontrolės stiprinimą, kovą su prekyba žmonėmis ir „ad hoc“ partnerysčių su tranzito šalimis užmezgimą, siekiant kovoti su neteisėta migracija.
Nuorodos į žmogaus teises ir demokratines vertybes tebėra negausios, o tai rodo, kad dėmesys nukrypsta nuo valdymo reformos, teisinės valstybės ir pilietinės visuomenės dalyvavimo – anksčiau pagrindinių ES užsienio politikos pietinėse kaimyninėse šalyse principų. Nenuostabu, kad ši strategija susilaukė kritikos dėl to, kad ES saugumo susirūpinimui teikiama pirmenybė, o ne platesni regiono šalių vystymosi ir humanitariniai poreikiai.
Kiti pagrindiniai Šuicos įgaliojimų punktai yra prekyba, investicijos ir bendradarbiavimas energetikos srityje per tai, ką naujoji Komisijos narė savo pagrindinėje kalboje pavadino „Trans-Viduržemio jūros regiono energetikos ir švarių technologijų bendradarbiavimo iniciatyva“. Ši būsima iniciatyva atitinka platesnę ES darbotvarkę, kuria siekiama užtikrinti energijos diversifikavimą, atsižvelgiant į geopolitinius iššūkius, ypač į tebesitęsiančią energetikos krizę, kurią paskatino Rusijos invazija į Ukrainą. Šia prasme Šiaurės Afrikos šalys, tokios kaip Alžyras ir Marokas, yra pasirengusios atlikti pagrindinį vaidmenį kaip energijos tiekėjos ir kaip būsimi žaliosios energijos šaltiniai.
Plačiąja prasme von der Leyen laiške Šuicai prašoma teikti pirmenybę „visapusėms partnerystėms“, kuriomis siekiama skatinti įsitraukimą minėtose srityse. Skaitant dokumentą akivaizdu, kad šios partnerystės turėtų būti grindžiamos dvišale, pagal šalį pagrįsta sistema, o ne regioninėmis iniciatyvomis.
Šis pokytis kartu su naujausiais politikos pokyčiais, pvz., naujausiomis Europos kaimynystės politikos reformomis, rodo, kad ES stengiamasi politiškai integruoti Viduržemio jūros regioną. Taigi galime matyti bet kokio bandymo kurti Viduržemio jūros regioną, kaip prieš 30 metų buvo sumanyta Barselonos procese, pabaigą.
Perėjimas prie realios politikos
Naujasis portfelis rodo, kad ES santykiuose su Šiaurės Afrikos šalimis pereinama prie operatyvesnio požiūrio. Užuot įtrauktos į regioninę sistemą, kurioje jos dalijasi „viskuo, išskyrus institucijas“ su ES, kaip 2004 m. teigė buvęs Komisijos pirmininkas Romano Prodi, šios valstybės yra nustumiamos nuošalyje ir paverčiamos vertybiniais popieriais kaip Europos „siena“. Dabar atrodo, kad jie svarbūs tik ES interesams, pavyzdžiui, susijusiems su migracija ir energetika.
Įsteigus atskirą Viduržemio jūros regiono generalinį direktoratą, taip pat institucionalizuotas pietinės kaimynystės atsiejimas nuo Vakarų Balkanų, Rytų Europos ir Pietų Kaukazo – regionų, kuriuos dabar prižiūri Plėtros generalinis direktoratas. Šis padalijimas rodo ryškų nukrypimą nuo dešimtojo dešimtmečio ir 2000-ųjų pradžios strateginės vizijos, kuria buvo siekiama visas Viduržemio jūros šalis įtraukti į vieną regioninę sistemą.
Vadinasi, pagrindiniai Barselonos proceso ir Europos kaimynystės politikos principai palaipsniui nyko, užleisdami vietą siauresniam dėmesio saugumui, migracijos kontrolei ir ekonominiams interesams. Šis pertvarkymas atspindi platesnę ES užsienio politikos tendenciją, kai „pragmatiški“ svarstymai užgožia norminius įsipareigojimus, o tiesioginis spaudimas nusveria ilgalaikius strateginius tikslus. Nors šiuo požiūriu sprendžiami trumpalaikiai iššūkiai, jis nepateikia permainingos Viduržemio jūros vizijos.
Kokia Viduržemio jūra?
Iš naujo skiriant ES dėmesį Viduržemio jūros regionui, kyla didelių iššūkių. Istoriniai Europos ir Viduržemio jūros regiono šalių iniciatyvų rezultatai pasižymi nepatenkintais lūkesčiais ir ribotu poveikiu. Dėl tolesnio perėjimo prie dvišališkumo kyla pavojus, kad regioninio bendradarbiavimo pastangos bus suskaidytos tiek ES viduje, tiek už jos ribų ir pakenks kolektyviniams tarptautinių iššūkių, tokių kaip klimato kaita ir terorizmas, sprendimams.
Paskutinė Šuicos misijos laiško direktyva – strateginio komunikacijos plano, skirto atremti prieš ES nukreiptus naratyvus, kūrimas – taip pat pabrėžia didėjantį rūpestį valdyti supratimą ir jausmus pietinėse kaimyninėse šalyse, o ne spręsti struktūrines problemas. Antieuropietiški naratyvai iš tiesų išaugo Šiaurės Afrikoje, ypač po 2011 m. sukilimų. Tačiau jei tai bus teikiama pirmenybė, o ne skatinami esminiai politikos pokyčiai, Šiaurės Afrikos partnerių akyse gali dar labiau pakirsti pasitikėjimą ES ir jos patikimumą.
Taigi naujai įsteigtas portfelis gali pakenkti tikėjimui ES įsipareigojimu skatinti tikrą partnerystę platesniame Viduržemio jūros regione, o tai gali lemti didesnį politinį atstumą tarp Šiaurės Afrikos ir Europos. Tai taip pat aiškiai parodo, kad tradicinis Europos ir Viduržemio jūros regiono šalių partnerystės modelis dabar nebeveikia.
Pastaba: šiame straipsnyje pateikiamos autoriaus nuomonės, o ne EUROPP – Europos politikos ir politikos ar Londono ekonomikos mokyklos pozicija. Panašaus vaizdo kreditas: © Europos Sąjunga, 2024 m
