Smarkiai kritusios pieno supirkimo kainos Lietuvos ūkininkus privertė į neviltį, o nuo praėjusio rudens kainos sumažėjo trečdaliu, taip padidindamos ūkininkų skolas degalų, trąšų ir pašarų tiekėjams.
Vieni ūkiai jau pasidavė, kiti žiūri, ar pavyks išgyventi iki naujo derliaus.
Prieš metus standartinio riebumo pieno supirkimo kaina siekė 40 centų už litrą, o dabar, priklausomai nuo kokybės ir kiekio, svyruoja nuo 12 iki 30 centų. Ūkininkai nurodė, kad už litrą pieno kainuoja apie 32–35 centus. Žlugimo mastai stulbinantys. Lietuvos pienininkų asociacijos duomenimis, vien pernai sektorių paliko apie 5 tūkst. Šiuo metu pienu prekiauja apie 7 400 ūkių, o pieno perdirbimo įmonės, negalėdamos gauti reikiamo kiekio namuose, iš kitų šalių – Latvijos, Estijos ir Lenkijos – per mėnesį įveža apie 50 000 tonų pieno, kad galėtų toliau dirbti.
Šiaulių rajone esančios ūkio „Ginkūnų agrofirm“ vadovas Arūnas Grubliauskis prižiūri apie 1000 galvijų bandą, iš kurių maždaug pusė – karvės, kurios per dieną duoda nuo 10 iki 15 tonų pieno. Apie situaciją jis kalba atvirai, pažymėdamas, kad nėra paslapties – ji bloga. Ūkis už litrą pieno gauna 29 centus, o išlaidos siekia 35 centus už litrą pieno.
Prieš metus ūkis planavo plėstis, o dabar bando išsilaikyti,
padengti nuostolius pajamomis iš žemės ūkio paskirties žemės ir veislinių galvijų, tačiau tokią galimybę turi ne visi.
Grubliauskis neslepia pasipiktinimo, kad pieno kainos parduotuvėse nesumažėjo, o tiesioginio pardavimo – krito. Litras pieno Lietuvos parduotuvėse kainuoja apie 1,50 euro. Jis teigė, kad pelno paskirstymas yra nesąžiningas. Nors Grubliauskis pasiduoti neplanuoja, tačiau pripažino, kad šiuo metu viltis deda į sąlygų gerėjimą, kai baigsis karas Ukrainoje ir sumažės rinkos spaudimas. „Negalime išjungti šviesų ir uždaryti durų. Vienodai sunku ir dideliems, ir mažiems ūkiams. Mažesniems gal kiek lengviau tiesiog parduoti kelias karves ir išeiti”, – sakė ūkininkas.
Svetlana Burbienė Telšų rajone, Božėnyje, turi 44 karves, ūkyje vadovauja su vyru ir žentu. Šeima ūkyje dirba nuo 2008 m., o Burbienė sakė dar niekada taip arti užsidarymo. Ūkis kasdien pristato apie 500 litrų pieno, o 24 centų už litrą kaina nepadengia išlaidų, todėl ir susidarė skolos. Burbienė sakė mėnesį ar du vėluojanti atsiskaityti su degalų, trąšų ir pašarų tiekėjais, tačiau, laimei, jie supratingi ir noriai laukia.
Jos ūkyje nėra apmokamų darbuotojų, šeima viską daro pati, įtempčiausiomis akimirkomis įtraukdama vaikus. Prieš metus, kai už pieną buvo mokama 40 centų už litrą, ūkiui sekėsi neblogai, nereikėjo nei delsti, nei prašyti paramos, o dabar vis sunkiau atbaidyti mintis apie ūkio uždarymą. Keli kaimynai jau nusprendė parduoti savo gyvulius, bet
jos šeima negali tiesiog pasekti pavyzdžiu, nes gavo valstybės paramą įrangai įsigyti
ir yra esamų įsipareigojimų.
Burbienė neseniai grįžo iš apsilankymo Lenkijoje, kur nustebusi sužinojo, kad kiekviename kaime vis dar veikia po kelis nedidelius ūkius. Tuo tarpu Lietuvoje, matyt, išliks tik stambūs ūkiai, kurie kelia pavojų: „Bet stambūs ūkiai nėra apsaugoti nuo ligų. Įsivaizduokite, kas būtų, jei tektų sunaikinti tūkstančio gyvulių bandą. Iš kur tada būtų pieno?”
Spaudimą jaučia ir kooperatyvas „Rešketėnai“, pieną surenkantis iš apie 700 ūkių Vakarų Lietuvoje. Jos vadovas Algirdas Leščiauskas sakė, kad paskutinė tokia sunki krizė buvo maždaug prieš 20 metų. Nuosmukis prasidėjo praėjusį rugsėjį, ir nėra pastebimo pagerėjimo. Šiuo metu kooperatyvas Lietuvos, Latvijos ir Lenkijos perdirbėjams tiekia apie 75 tonas pieno, o vasarą, karvėms išėjus į ganyklą, kiekis galėtų siekti 160 tonų pieno per dieną. Smulkesni tiekėjai, pristatantys neatšaldytą pieną, už litrą gauna 15 centų, didesni ūkiai – iki 30 centų už litrą pieno, o kooperatyvas iš perdirbimo įmonių gauna tik 27 centus už litrą pieno.
Leščiauskas atkreipė dėmesį, kad diržai jau suveržti maksimaliai. Kooperatyvas ypač smarkiai nukentėjo dėl brangstančių degalų, nes per metus nuvažiuojama daugiau nei milijonas kilometrų. Šiuo metu jie svarsto, ar Latvijoje nebūtų pigiau pirkti kuro. Kooperatyvas kreipėsi dėl kuro sąnaudų kompensavimo, tačiau iš valdžios nieko negavo. Leščiauskas tai vertina
ūkiai išgyvens vasarą, nes daugiau pieno ir mažesnės sąnaudos,
bet rudenį prasidės ūkių uždarymo lavina.
Lietuvos pienininkų asociacijos direktorius Eimantas Bičius sakė, kad sektorius išgyvena krizę, o ženklai buvo matomi jau kurį laiką. Jis pažymėjo, kad karves laikė apie 14 000 ūkių, tačiau pieną parduoda tik apie 7 400. Likusieji arba vartojo tai, ką patys pasigamino ūkyje, arba tiesiog nustojo pardavinėti pieną.
Bičius atkreipė dėmesį į struktūrinę problemą – Lietuvos pieno pramonė taip išaugo, kad neužtenka vietoje pagaminto pieno. Pienas importuojamas, o vietiniai ūkininkai neranda pirkėjų, norinčių mokėti protingą kainą. Situaciją jis apibūdino kaip labai rimtą ir šviesos tunelio gale nebuvo. Bičius pasakojo, kad Vilniuje, kur ūkininkai praeiviams pieną dalijo nemokamai, akcijos buvo surengtos siekiant išryškinti didelį skirtumą tarp to, kiek ūkininkas gauna ir kiek kainuoja pienas parduotuvėse.
Visą straipsnį anglų kalba skaitykite čia: https://www.lrt.lt/lt/news-english/19/2906442/lithuania-s-dairy-farmers-are-going-under
Taip pat skaitykite: Ūkininkai perspėja, kad Artimųjų Rytų konfliktas gali padidinti trąšų ir maisto kainas
Sekite mus Facebook ir X!
