Rusijos prezidento Vladimiro Putino invazija į Ukrainą ir jos sukeltas tarptautinis pasmerkimas yra pagrindinės pamokos politikos formuotojams. Tai pamokos, kurias reikėjo išmokti praeityje per pasaulines krizes, bet to nebuvo. Tačiau, Ukrainos krizė suteikia galimybę ištaisyti tą klaidą.
Tarptautinė teisė
Pirma pamoka yra ta, kad nesugebėjimas tvirtai pasipriešinti tarptautinės teisės pažeidimams, kai jie atsiranda, įtikina pažeidėjus, kad jie gali nuo jų išsisukti. Tai skatina pažeidėjus daryti vis ryškesnius pažeidimus. Spardyti skardinę į kelią, kai nedelsiant ir tvirtai nereaguojama į pažeidimus, galima leisti atvirai žaizdai pūliuoti. Kuo ilgiau žaizda pūliuoja, tuo sunkiau, brangiau ir rizikingiau ją išgydyti.
Paskutiniai 14 Putino valdymo metų yra pavyzdys. Putinas pradėjo savo poilsį rusų pasaulis 2008 m., kai pripažino dvi nuo Gruzijos atsiskyrusias respublikas Abchaziją ir Šiaurės Osetiją. Šis pripažinimas buvo pirmasis žingsnis Putinui nustatant Rusijos sienas civilizaciniu, o ne tarptautiniu teisiniu požiūriu.
Ukrainos virvės vilkimas ir pasekmės Europai
SKAITYTI DAUGIAU
Putinas nekreipė dėmesio į tai, kad mato apgyvendintas teritorijas rusų pranešėjai ir šalininkai rusų kultūra kaip Rusijos sienų determinantas, o ne tarptautinė teisė. Nuo 2008 m. jis demonstravo savo norą karine galia įgyvendinti savo Rusijos sienos apibrėžimą.
Tuomet tarptautinė bendruomenė iš esmės žiūrėjo kitaip. Nesugebėjimas pasipriešinti Putinui paskatino jį po šešerių metų aneksuoti Krymą, kuris teisiškai yra jo dalis. Ukrainair skatinti sukilimus Ukrainos Donecko ir Luhansko respublikose. JAV ir Europa atsakė pliaukšteldamos V. Putinui per riešus. Tuo metu taikytos sankcijos beveik nesustabdė rusų lyderis nepadidintų savo karo krūtinės arba nepadarytų pernelyg brangių ir rizikingų išlaidų, susijusių su tolesniu jo stipriojo taktikos vykdymu.
Šio mėnesio rusų invazija į Ukraina atsirado dėl to, kad tarptautinė bendruomenė nesugebėjo nubrėžti linijos smėlyje dar 2008 m. arba vėliausiai 2014 m. rusų agresija yra daugelį metų trukusio nusiraminimo rezultatas Rusija daugelio šalių“, – sakė Ukrainos užsienio reikalų ministras Dmitrijus Kuleba.
Žmogaus teisių pažeidimas
Rusija yra pats dramatiškiausias ir naujausias pavyzdys, kaip kainuoja tvirtai ir nedviprasmiškai nereaguoti į tarptautinės teisės pažeidimus, kai jie įvyksta. Kitų pavyzdžių yra daug. Tai apima etninį rohinjų valymą ir vėlesnį karinį perversmą Mianmare, pirmojo ir vienintelio demokratiškai išrinkto Egipto prezidento nuvertimą 2013 m. perimant ginkluotąsias pajėgas, nuolankų atsaką į žiaurias represijas prieš musulmonus uigūrus Kinijoje, akivaizdi Indijos musulmonų diskriminacija ir teisių atėmimas bei praleistos galimybės išspręsti problemą Izraelio ir Palestinos konfliktas.
Visi šie pavyzdžiai, kaip Ukrainayra pamokos, kurias tarptautinė bendruomenė tvirtino išmokusi iš Antrojo pasaulinio karo. Visuose juose yra pamoka, kurią reikėjo išmokti jau seniai Ukraina Tačiau tai neabejotinai akivaizdi Rytų Europos krizėje: žmogaus teisių pažeidimų skatinimas skatina ir skatina suverenių, nacionalinių, etninių, religinių, kultūrinių ir lyčių teisių pažeidimus.
Dar 1989 metais Genocido stebėjimo direktorius Gregas Stantonas įspėjo tuometinį Ruandos prezidentą Juvenalą Habyarimaną, kad „jei nieko nepadarysi, kad užkirstų kelią genocidui savo šalyje, per penkerius metus įvyks genocidas“. Po penkerių metų Ruandoje įvyko genocidas. Tai įspėjamasis žodis, kuris atsiliepia Indijos žurnalistės Ranos Ayyub prognozėse, kad ministro pirmininko Narendros Modi hinduistų nacionalistinė politika gali sukelti didelio masto smurtą prieš 200 milijonų šalies musulmonų – didžiausią pasaulyje musulmonų mažumą.
Tai įspėjimas, kuris atsiliepia priėmimo ir sveikinimo kontraste, kad Europos valstybės pagrįstai vertina pabėgėlius iš Ukraina palyginti su ankstesnių pabėgėlių iš Artimųjų Rytų, Afrikos ir Azijos bangų atmetimu. Maroko žurnalistas paskelbė a vaizdo įrašą „Twitter“ tinkle studentai iš arabų pasaulio ir Afrikos, stebintys, kaip Ukrainos ir Lenkijos pasienyje autobusai paima ukrainiečius kas 15 minučių, bet veža žmones iš šalių už Europos tik kas keturias valandas. Žurnalistas Anas Daifas pranešė, kad kai kurie studentai keturias dienas buvo įstrigę pasienyje, bandydami pabėgti nuo karo.
Saviraiškos laisvė
Panašiai žinoma BBC žurnalistė Lyse Doucet, pranešusi iš Kijevo, pabrėžė, kad nelaimės ištikti žmonės yra nelaimės ištikti žmonės, nepaisant jų etninės kilmės ar religijos. Vaizdo įraše žinutęji paaiškino, kad pranešdama apie dabartinę krizę m Ukraina neleido jai Irako kurdų sostinėje Irbilyje asmeniškai priimti 2022 m. Shifa Gardi apdovanojimą, pavadintą žurnalisto, žuvusio 2017 m. Irake nuo pakelės bombos, vardu.
„Jei kas nors žino apie gyvenimo su karu skausmą ir sunkumus, tai Irako, Kurdistano žmonės. Ir jei kas nors žino, ką reiškia gyventi kare, kuris, atrodo, niekada nesibaigia, gyventi su galingais kaimynais ir nepriklausomos žurnalistikos svarbą, tai kurdai“, – sakė Doucet.
Doucet žinutė sujungė viską: ryšiai tarp nesugebėjimo anksti ir tvirtai atsistoti iki akivaizdžių tarptautinės teisės pažeidimų, piktnaudžiavimo žmogaus teisėmis ir saviraiškos laisvės slopinimo. Kurdai sudarė didžiąją dalį tūkstančių beviltiškų pabėgėlių Baltarusijoje, kurie vos prieš keturis mėnesius bandė kirsti sieną į Lenkiją. Priešingai nei ukrainiečiai buvo sutikti su antklodėmis, lovytėmis, drabužiais ir karštais patiekalais, kurdai buvo žiauriai sumušti, kai jie siekė šturmuoti sienas.
Irakas, Sirija ir Turkija galėjo būti skirtingos vietos, jei būtų pagerbtos kurdų nacionalinės ir (arba) kultūrinės teisės, kurias kurdai tvirtino daugiau nei šimtmetį. Vietoj to, tarptautinė bendruomenė rėmė autokratinių ir demokratinių vyriausybių represinę politiką. Panašiai, Ukraina būtų buvusi kitokia vieta, jei tarptautinė bendruomenė nuo pat pirmos dienos būtų pasipriešinusi Putinui.
Karas Europoje nėra nieko naujo
Taip pat būtų kitaip, jei europiečiai mažiau jaustų pranašumą. Daugelis išreiškė šoką, kad „tai gali nutikti 21 mŠv– šimtmečio Europa“. Europiečiams būtų geriau pripažinti, kad jų žemynas yra toks pat linkęs į konfliktus, kaip ir kitose pasaulio dalyse.
Ukraina tai ne pirmas toks incidentas Europoje. Prieš tai įvyko žiaurūs konfliktai Čečėnijoje, Gruzijoje ir buvusios Jugoslavijos karai 1990-aisiais, kurie po trijų dešimtmečių galėjo vėl įsiplieskti. Šis suvokimas gali prasiskverbti į vidų. „Karas nebėra kažkas, kas aplanko skurdžius ir nutolusius gyventojus. Taip gali nutikti bet kam“, – rašė „Telegraph“ žurnalistas Peteris Hannanas.
Išmokti pamokas niekada nevėlu. Pasaulis pagaliau atsistoja Vladimiras Putinas. Tačiau yra mažai požymių, kad platesnės pamokos Ukraina pasiūlymai pagaliau sužinomi.
Šiame straipsnyje išreikštos nuomonės yra paties autoriaus ir nebūtinai atspindi „Fair Observer“ redakcinę politiką.
