Donaldo Trumpo pergalė 2024 metų JAV prezidento rinkimuose sukėlė neatidėliotinų klausimų ir rūpesčių Ukrainoje vykstant karui su Rusija. Trumpas kritikavo Bideno administracijos tvirtą paramą Kijevui ir išreiškė nepritarimą tolesnei JAV pagalbai. Tačiau jei JAV pagalba nutrūktų, Ukrainai būtų sunku išlaikyti savo pajėgas kovoje su Rusija, kuri turi daug daugiau išteklių ir darbo jėgos.
Tai kritinis momentas Ukrainai, nes Rusija ir toliau daro pažangą rytinėje šalies dalyje, o karas tampa vis globalesnis – neseniai Maskvos vardu į kovą stojo Šiaurės Korėjos pajėgos.
Tuo tarpu gruzinai susiduria su policijos smurtu, demonstruodami prieš vyriausybę, plačiai vertinamą kaip prorusišką, per įvykius, primenančius Ukrainos Euromaidano protestus prieš dešimtmetį. Rusija taip pat ką tik prarado sąjungininką Sirijoje po to, kai sukilėlių puolimas nuvertė prezidento Basharo al Assado režimą.
Užsienio politika Kalbėjosi su Ukrainos žmogaus teisių gynėja Oleksandra Matviichuk, kuri vadovauja Nobelio taikos premiją pelniusiam Piliečių laisvių centrui Kijeve, apie galimą Kijevo ir Vašingtono dinamiką valdant Trumpui, ką Assado žlugimas reiškia Maskvai ir jos sąjungininkams ir kodėl susiklostė tokia situacija. Gruzijoje pataikė arti namų Ukrainai.
Šis interviu buvo redaguotas siekiant ilgumo ir aiškumo.
Užsienio politika: Trumpas pareiškė, kad gali užbaigti karą Ukrainoje per „24 valandas“, bet nepaaiškino, kaip jam tai pavyks. Neseniai jis paragino nedelsiant nutraukti ugnį Ukrainoje ir ragina pradėti derybas. Trumpas taip pat pranešė, kad grįžusi į Baltuosius rūmus Ukraina gali gauti mažiau pagalbos iš JAV. Ar jums labiau rūpi ar tikiuosi, kaip Trumpas per antrąją kadenciją elgsis santykiuose su Kijevu?
Oleksandra Matvičuk: Man labai sunku nuspėti naujos administracijos politiką. Tačiau tikiuosi, kad pamatysime (buvusio JAV prezidento Ronaldo) Reagano taikos per jėgą principo įgyvendinimą. Dabartinės padėties problemos kyla dėl to, kad visus tuos metus aktyviai veikė Rusija. Rusija padarė kai ką baisaus, tada privertė visą tarptautinę bendruomenę su tuo atsiskaityti. O tarptautinė bendruomenė visada buvo reaktyvi ir žaidė (Rusijos prezidento Vladimiro) Putino žaidimą. Dabar pats laikas pradėti aktyviai veikti, nustoti žaisti pagal Putino taisykles ir per stiprybę judėti link taikos.
FP: Atrodo, kad Ukrainos prezidentas Volodymyras Zelenskis atvirauja idėjai laikinai perleisti teritoriją, kad būtų sustabdytos kovos su Rusija, tačiau tik tuo atveju, jei Ukrainai bus suteikta narystė NATO. Rusija griežtai priešinasi Ukrainos stojimui į aljansą, o V. Putinas, regis, nelabai nori derėtis. Ar artimiausiu metu galimos paliaubos, ar lieka per daug kliūčių?
APIE: Turime diskutuoti apie tai, kas iš tikrųjų svarbu, o ne apie tai, ko nori Rusija. Šis karas prasidėjo ne 2022, o 2014 metų vasarį. Kad Ukraina netaptų tikra demokratija, Rusija įsiveržė (ir) okupavo Krymą (taip pat) Luhansko ir Donecko sričių dalį, o prieš dvejus metus pratęsė karą su didelio masto invazija.
Putinas NATO nebijo. Jis bijo, kad laisvės idėja priartėtų prie Rusijos sienos. Tai, ką aš noriu, kad aptartume ir ko Rusija nenori, kad aptartume, yra tikrasis Putino tikslas. Rusija nori ne tik vienos Ukrainos žemės dalies. Putinas nori sunaikinti ir okupuoti visą šalį bei jėga atkurti Rusijos imperiją. Jei Putinas nebus sustabdytas Ukrainoje, jis eis toliau.
Diskutuodami apie taikos procesą ir kaip užbaigti Rusijos karą prieš Ukrainą, turime labai rimtai žiūrėti į tikruosius Putino ketinimus. Šiuo atžvilgiu pagrindinis klausimas yra saugumo garantijos Ukrainai, kad būtų užkirstas kelias Rusijos agresijai ateityje. Saugumo garantijos Rusijai turi būti tokios rimtos, kad ji ne tik atidės Putino tikslo įgyvendinimą, bet ir padarys jį neįmanomą.
FP: Zelenskis sako, kad Ukrainai reikia „teisingos ir tvirtos taikos, kurios rusai nesunaikins per kelerius metus“. Kaip atrodytų teisinga ir tvirta taika? Kalbėjote apie saugumo garantijas, bet kokių dar svarbių aspektų reikėtų?
APIE: Žmonių, gyvenančių okupuotose teritorijose, teisės, pagrobtų ukrainiečių vaikų grąžinimas, visų neteisėtai sulaikytų civilių paleidimas ir politinio persekiojimo pabaiga – visa tai turi būti diskusijų objektai.
Pragaras, su kuriuo dabar susiduria Ukraina, yra visiško nebaudžiamumo, kuriuo Rusija mėgavosi dešimtmečius, rezultatas. Rusijos kariai įvykdė siaubingus nusikaltimus Čečėnijoje, Moldovoje, Gruzijoje, Malyje, Libijoje, Sirijoje ir kitose pasaulio šalyse. Jie niekada nebuvo nubausti. Jie tiki, kad gali daryti ką nori. Šioje situacijoje teisingumas yra būtina sąlyga tvariai taikai mūsų pasaulio dalyje, kur Rusija dešimtmečius į karą žiūrėjo kaip į įrankį savo geopolitiniams tikslams pasiekti.
Mes kovojame už teisingumą ir kovojame ne tik už žmones Ukrainoje – kovojame, kad Rusija neužpultų kitų tautų.
FP: Ar buvo padaryta pažanga grąžinant šiuos ukrainiečių vaikus namo iš Rusijos?
APIE: Tai labai opi problema Ukrainos visuomenei. Tai labai sisteminga ir apgalvota Maskvos politika. Rusija išvežė ukrainiečių vaikus į Rusiją, pasodino į ugdymo stovyklas ir pasakė, kad tai ne ukrainiečių, o rusų vaikai.
Nors Ukrainos valdžios institucijos nustatė, kad iki 20 000 ukrainiečių vaikų buvo neteisėtai deportuoti, tik apie 500 vaikų buvo grąžinti.
Sugrąžinti vaikus buvo sukurta tarptautinė koalicija, kuriai priklauso JAV. Kad būtume sėkmingesni, į šią tarptautinę koaliciją turime pakviesti daugiau šalių iš Afrikos ir Lotynų Amerikos. Nors jie gali nepalaikyti ir užimti neutralesnių pozicijų Rusijos karui prieš Ukrainą, jie negali būti neutralūs žmogaus skausmui ir žmonių kančioms. Jie gali pasinaudoti savo ryšiais su Rusija, kad padėtų Ukrainai išspręsti šią humanitarinę problemą ir grąžinti ukrainiečių vaikus.
Yra dvi neatidėliotinos, nerimą keliančios problemos, susijusios su šiais vaikais. Šiandien jie yra vaikai, o rytoj jau suaugę. O rytoj jie stos į Rusijos kariuomenę kovoti su Ukraina, kuri yra ir neteisėta, ir amoralu. Antra, vaikai yra daug labiau pažeidžiami militarizavimo ir indoktrinacijos. Turime imtis ryžtingų veiksmų.
FP: Įspėjote apie stiprėjančią autoritarinę partnerystę tarp Rusijos, Irano, Šiaurės Korėjos ir Kinijos. Artimas Rusijos ir Irano sąjungininkas Basharas al Assadas tiesiog nukrito nuo valdžios. Ar Assado mirtis yra įspėjamasis ženklas kitiems autoritarams?
APIE: Tu visiškai teisus. Gyvenu Kijeve, o mano gimtąjį miestą nuolat apšaudo ne tik Rusijos raketos, bet ir Irano bepiločiai orlaiviai. Kinija padeda Rusijai apeiti sankcijas ir tobulinti karui svarbias technologijas. Šiaurės Korėja atsiuntė Rusijai daugiau nei milijoną artilerijos sviedinių, o neseniai išsiuntė į Rusiją savo karius. Prieš sumušdamas Assadą, jis balsavo už Rusiją Jungtinių Tautų Generalinėje Asamblėjoje. Mes susiduriame su viso autoritarinio bloko formavimu. Visi šie režimai turi tą pačią pasaulėžiūrą.
Rusijai ir jos autoritarinėms sąjungininkėms Ukraina nėra tik tikslas – tai įrankis laužyti tarptautinę tvarką, diktuoti taisykles visai tarptautinei bendruomenei ir netgi priverstinai pakeisti tarptautiniu mastu pripažintas sienas.
O ką galima pasimokyti iš situacijos Sirijoje? Pirma, Rusija nėra tokia stipri, kaip apsimeta. Antra, Rusija nėra patikima partnerė. Jie paliko Assadą ramybėje. Jie sulaužė savo vidinius susitarimus su Assado režimu.
FP: Kiek nerimaujate dėl dabartinės padėties Gruzijoje? Ar teisinga lyginti tai, kas ten vyksta, su naujausia Ukrainos istorija? Kiek Rusija kalta dėl to, ką matome, ir ką galima padaryti, kad padėtų demokratijos judėjimui Gruzijoje?
APIE: Mes, ukrainiečiai, visiškai solidarizuojamės su Gruzijos žmonėmis jų kovoje už laisvę, demokratiją ir žmogaus orumą. Prieš 11 metų turėjome tą pačią istoriją. Milijonai žmonių Ukrainoje taip pat stojo prieš prorusišką, korumpuotą ir autoritarinį režimą, sustabdžiusį mūsų integracijos į Europos Sąjungą procesą. Tai tas pats modelis. Žmonės Ukrainoje taip pat išėjo į gatves siekdami sukurti šalį, kurioje visų teisės būtų saugomos, vyriausybė būtų atsakinga, teismai nepriklausomi, o policija nemuša taikiai demonstruojančių studentų. Ir už tai sumokėjome didžiausią kainą, nes prorusiška valdžia vykdė plataus masto sistemines represijas.
Žinau, apie ką kalbu, nes buvau Euromaidano SOS iniciatyvos koordinatorė. Tūkstančiai (žmonių) dirbo 24 valandas per parą, kad suteiktume teisinę ir kitokią pagalbą persekiojamiems protestuotojams visoje šalyje. Kasdien šimtai ir šimtai žmonių buvo mušami, suimami, kankinami ir jiems buvo pateikti išgalvoti baudžiamieji kaltinimai. Taigi suprantu, koks sunkus šiuo metu Gruzijos žmonėms yra laisvės ir demokratijos kelias.
Tarptautinė bendruomenė turi sutelkti dėmesį į savo kovą. Tai ne tik moralinė pareiga. Mes gyvename pasaulyje, kuriame 80 procentų žmonių gyvena ne laisvose arba iš dalies laisvose visuomenėse, o tai reiškia, kad mes prarandame laisvę savo pasaulyje (ir), kad Gruzijos žmonių kova už savo laisvę ir demokratiją nulems mūsų bendrą ateitį pasaulyje. kur mes prarandame laisvę.
