Lapkričio 20 ir 21 dienomis visi Irake liko namuose, laukdami beldimo į jų duris. Sausos greitkeliai buvo tušti, turgaus parduotuvės uždarytos. Maždaug 120 000 specialiai apmokytų surašytojų komanda visoje šalyje dalyvavo pirmąjį nacionalinį surašymą Irake per keturis dešimtmečius. Paskutinis nacionalinis surašymas buvo surengtas 1987 m.; vykusiame 1997 m. nebuvo įtrauktas kurdų regionas.
Surašymo rezultatai pakeis jėgų pusiausvyrą Irako parlamente, pakeis esminio finansavimo paskirstymą provincijoms ir gali paaštrinti ilgalaikius teritorinius ginčus tarp federalinės vyriausybės Bagdade ir autonominio Kurdistano regiono. Tarptautinei bendruomenei surašymas suteikia galimybę padėti Irakui pagerinti savo vyriausybės veiklą ir užfiksuoti potencialiai transformuojančią demografinę dovaną.
Lapkričio 20 ir 21 dienomis visi Irake liko namuose, laukdami beldimo į jų duris. Sausos greitkeliai buvo tušti, turgaus parduotuvės uždarytos. Maždaug 120 000 specialiai apmokytų surašytojų komanda visoje šalyje dalyvavo pirmąjį nacionalinį surašymą Irake per keturis dešimtmečius. Paskutinis nacionalinis surašymas buvo surengtas 1987 m.; vykusiame 1997 m. nebuvo įtrauktas kurdų regionas.
Surašymo rezultatai pakeis jėgų pusiausvyrą Irako parlamente, pakeis esminio finansavimo paskirstymą provincijoms ir gali paaštrinti ilgalaikius teritorinius ginčus tarp federalinės vyriausybės Bagdade ir autonominio Kurdistano regiono. Tarptautinei bendruomenei surašymas suteikia galimybę padėti Irakui pagerinti savo vyriausybės veiklą ir užfiksuoti potencialiai transformuojančią demografinę dovaną.
Surašymai susilaukia mažiau šlovės nei rinkimai, tačiau jie yra didžiuliai žygdarbiai. Surašymui reikalinga tai, ką sociologas Michaelas Mannas vadina infrastruktūrine galia, valstybės gebėjimu administruoti ir valdyti, o ne tik prievartą. Komandos turi būti pajėgios pasiekti šalies teritorijos ilgį ir plotį, tiksliai žinoti, kur rasti žmonių, ir gebėti sudaryti lenteles bei kompiliuoti. Svarbiausia, kad surašymas reikalauja įtikinti žmones, kad jie laikytųsi atsakant į klausimynus.
Giliai susiskaldžiusiose visuomenėse surašymas gali būti didelės mobilizacijos ir ginčų vieta. Libanas vis dar remiasi 1932 m. surašymu, nes nerimauja, kad atnaujinti rezultatai dar labiau sutrikdys trapią jėgų pusiausvyrą tarp krikščionių ir musulmonų šalyje. Irako surašymai taip pat buvo ilgai atidėti. Ką šis surašymas – vykstantis daugiau nei 25 metus – atskleidžia apie šalies gyventojus po seisminių pokyčių laikotarpio?
Surašymai ne tik pateikia tikslų šalies demografijos vaizdą. Jie formuoja ir tautas. Taip yra todėl, kad surašymo sąrašai tampa kitų vyriausybinių galių – judėjimo stebėjimo, pajamų apmokestinimo ir potencialių karių paieškos – elementais. Surašymai taip pat gali sukelti socialinių sutrikimų. 2020 m. JAV surašymas buvo supykęs prieštaravimų po to, kai D. Trumpo administracija nesėkmingai bandė pridėti klausimą dėl pilietybės statuso, dėl kurio daugelis baiminosi, kad rezultatai bus šališki ir sukels nepakankamą skaičių.
1997 m. Irako surašymas, kurį atliko Saddamo Husseino vyriausybė, buvo maždaug toks pat patikimas kaip 1995 m. Irako prezidento referendumas, suteikiantis Husseinui daugiau nei 99 procentus balsų. Ji taip pat aiškiai atmetė tris šiaurines provincijas, kurios sudaro pusiau autonominį kurdų regioną Irake; regionas buvo įkurtas 1992 m., po 1991 m. sukilimų, kurie bandė nuversti Husseino režimą. JAV okupacinė valdžia Irake galėjo surengti rinkimus 2005 m., tačiau atsisakė planų surašyti. Iš tiesų, didžiąją 2000-ųjų ir 2010-ųjų dalį Irakas atrodė per nestabilus, o smurtas per stiprus, kad vyriausybės surašymo dalyviai būtų išsiųsti į gatves.
Susirūpinimas dėl darbuotojų saugumo sutapo su politiniu nenoru. Nuvertus Husseiną, Irako politika peraugo į nerašytą valdžios pasidalijimo paktą tarp grupuočių, atstovaujančių pagrindinėms sunitų, šiitų ir kurdų etnolingvistinėms grupėms. Nedaug Irako lyderių norėjo eiti į priekį suskaičiuodami savo skaičių. Rinkimai vykdavo reguliariai kas trejus ar penkerius metus. Tačiau Irako elitas tiesiog pernelyg bijojo rasti daugiau konflikto priežasčių, kad patvirtintų demografines prielaidas, kuriomis buvo grindžiama visa jų politinė sistema. Kaip 2014 m. sakė šiitų islamistų partijos lyderis, „tikslaus surašymo nebuvimas neturės įtakos socialinei parlamento tikrovei, kuri atspindi Irako demografiją“. Geriau buvo nežinoti.
2024 m. surašymas Irake buvo svarbus darbas, neatsižvelgiant į istorines nesėkmes. Ministras pirmininkas Mohammedas Shia al-Sudani turėjo įtikinti savo niūrią parlamentinę koaliciją sutikti tęsti. Sudanas labai lažinosi dėl surašymo, iš anksto pareikšdamas: „Surašymas nėra tik skaičių rinkinys. Ji tarnauja kaip takoskyra tarp prognozių ir tikrovės ir veikia kaip lemiamas įrankis priimant svarbius ir įtakingus sprendimus. JAV pareigūnai ir kitos užsienio valstybės pavadino tai dideliu žingsniu į priekį. Jungtinių Tautų gyventojų fondas suteikė techninę pagalbą ir mokymus. Kinijos technologijų įmonė „TrustKernel“ ir kitos užsienio įmonės buvo pasamdytos planšetinių kompiuterių surinkimui, programinės įrangos projektavimui, duomenų centro ir ryšių tinklų valdymui.
Surašymo apklausoje buvo 70 klausimų, daugiausia dėmesio skiriant pagrindinei informacijai, tokiai kaip lytis, amžius, išsilavinimo lygis ir šeimos padėtis. Lygiai taip pat svarbu, kad surašymo metu nebuvo užduodami klausimai apie etninę kilmę. Daugelis baiminosi, kad surašymas gali būti panaudotas siekiant pakeisti etninę demografinę pusiausvyrą Irako viduje ginčijamose teritorijose.
Kurdistano regioninė vyriausybė (KRG) ilgą laiką tvirtino, kad naftos turtinga Kirkuko provincija kartu su Ninevės, Dijalos ir kitų provincijų dalimis yra kurdų tėvynės dalis. Tačiau nuo 1960-ųjų iki 1980-ųjų Irako vyriausybė siekė etniškai išvalyti kurdus nuo šių ginčytinų vietovių ir skatino arabų migraciją pakeisti demografinę pusiausvyrą. 2005 m. Irako konstitucija numato, kad referendumas bus surengtas, kad gyventojai galėtų nuspręsti, ar prisijungti prie Kurdistano regiono, tačiau priemonė atidėta neribotam laikui. Nors KRG pajėgos užėmė teritoriją per „Islamo valstybės“ 2013–2017 m. karą, Irako kariai ir Irano remiamos milicijos netrukus atsiėmė ginčytinas teritorijas.
KRG baiminasi, kad surašymas gali sudaryti sąlygas vyriausybės vykdomam referendumui vietovėse, į kurias pabėgo kurdų gyventojai. Federalinė vyriausybė pripažino šią baimę, rašydama surašymą remtis žmonių kilmės vieta, o ne dabartine gyvenamąja vieta, siekdama numalšinti susirūpinimą ir sektantiško smurto potencialą. Ji naudojo Irako migracijos ministerijos ir šeštojo dešimtmečio surašymo informaciją ginčijamose srityse. Vis dėlto tai neišsklaidė baimių. KRG ministras pirmininkas Masrouras Barzani geriausiu atveju buvo saugomas aptardamas surašymą, pabrėždamas, kad jis turi išlikti neutralus ir be politinių motyvų, ypač dėl ginčijamos teritorijos. Arba vietiniai kurdų, arabų ir turkomanų bendruomenių lyderiai paragino savo šalininkus dalyvauti surašyme, taip pat skatino persikėlusias šeimas grįžti. Tuo pačiu metu kiekviena frakcija apkaltino savo varžovą surašytojų apgaudinėjimu arba klaidingu gyventojų registravimu.
Po viso to, nors iki galo išvadoms apskaičiuoti prireiks mėnesių, pirminiai surašymo rezultatai patvirtina tai, ką daugelis jau seniai įtarė. Irakas išlieka didžiausia arabų šalimi pagal gyventojų skaičių į rytus nuo Nilo upės. Tačiau surašymas taip pat patvirtino, kad Irako gyventojų (įskaitant užsieniečius) viršija 45 mln. Augimas yra stulbinantis, atsižvelgiant į žmonių aukų skaičių per karą ir sankcijas šaliai per pastarąjį ketvirtį amžiaus. Irakas, kaip ir daugelis šalių, išgyvenančių ilgus nesutarimus, patyrė pokonfliktinį kūdikių bumą, kuris paskatino demografinį atsigavimą. Nepaisant to, nauji skaičiai viršija daugelį lūkesčių.
Surašymas taip pat pabrėžė, kad Irakas gavo retą demografinę dovaną. Daugiau nei 60 procentų Irako gyventojų yra darbingo amžiaus (15–64 metų). Kitaip tariant, Irako ekonomikoje yra palyginti nedaug išlaikomų vaikų ar vyresnio amžiaus žmonių. Panašus demografinis dividendas padėjo paskatinti vadinamąjį Rytų Azijos ekonomikos stebuklą ir Azijos tigrų augimą 1990-aisiais. Jei Irakas sugebės savo darbo jėgos perteklių paversti produktyviu užimtumu, šalis gali tapti regiono ekonomikos galiūne.
Tolesnės pasekmės taip pat gali būti rimtos. Irako parlamentas turės pridėti daugiau vietų, kad būtų išlaikytas mandato atstovų ir piliečių santykis. Kadangi gimstamumo rodikliai yra didžiausi pietinėse šiitų provincijose, buvo tikimasi, kad sunitų arabų ir kurdų vietovės Irako šiaurėje ir centre praras demografinį svorį ir santykinę politinę galią. Vyriausybės ir tarptautinės agentūros, tokios kaip Pasaulio bankas, taip pat turės peržiūrėti, kaip jos paskirsto finansavimą provincijoms pagal gyventojų proporcijas. Daugelis tikisi, kad surašymo rezultatai bus lyginami su vyriausybės darbo užmokesčio sąrašais, pažaboti vadinamuosius „darbuotojus vaiduoklius“, kurie grąžino didžiąją dalį savo atlyginimų savo politiniams globėjams.
Surašymas nėra Irako administracinės ir politinės reformos pabaiga, o greičiau pradžia. Ar surašymas padidins Irako valstybės pajėgumą ir pagerins ekonomiką, priklauso nuo to, kaip Irako politinis elitas reaguos į rezultatus. Surašymo rezultatų nepaisymas arba delegitimavimas dar labiau susilpnins Irako valstybines institucijas, griaus pasitikėjimą ir dar labiau sukels nestabilumą. Svarbu, kad Jungtinės Valstijos ir jų tarptautiniai partneriai padėtų Irakui sukurti surašymo suteiktą pagreitį. Tai apima pagalbą Irakui maksimaliai išnaudoti savo demografinę naudą ir sukurti pagrindą produktyviam užimtumui. Itin svarbu sumažinti išskirtinę Irako priklausomybę nuo naftos ir su ja susijusio viešojo sektoriaus užimtumo. Viešojo ir privačiojo sektorių partnerystė ir tikslinės užsienio investicijos į žemės ūkį, maisto perdirbimą ir transporto sektorius gali padėti įsisavinti Irako darbo jėgą ir įvairinti ekonomiką.
Ekonominės reformos turi eiti koja kojon su kova su korupcija, kuri stabdė darbo našumą ir atėmė milijardus vyriausybės išlaidų. Sudano vyriausybė, kaip ir jos pirmtakai, pripažino ekonomikos įvairinimo ir fiskalinio skaidrumo poreikį, tačiau stengėsi įgyvendinti reformą. Kiekviena priemonė patyrė ryškų pasipriešinimą iš savo koalicijos. Vadinasi, Irako demografinei dovanai jau gresia iššvaistymas. Vis dėlto išorės galios gali padėti tarpininkauti ir tarpininkauti susitarimuose, kad būtų galima pakoreguoti jėgų pusiausvyrą, kad būtų atsižvelgta į demografines realijas ir pasinaudotų naujomis galimybėmis, kurias pabrėžia surašymas. Kaip tarptautinė bendruomenė gali remti perėjimą prie demokratijos, pripažindama rinkimus laisvais ir sąžiningais, taip ir užsienio valstybės gali sustiprinti surašymo teisėtumą ragindamos visus veikėjus priimti jo rezultatus ir pasinaudoti jo pažadais.
